Romane susitelkiama į Latvijos žmonių gyvenimą praėjusio amžiaus paskutiniame dešimtmetyje. Kadaise viduramžių karaliai troško įgyti filosofinį akmenį – alchemikų išgautą substanciją, žadančią amžinąją jaunystę, laimę ir turtus. Sovietų imperijos žlugimo laikotarpiu istorija pasikartojo kur kas paprasčiau – apsieita be jokių slaptų mokymų ar miglotų užuominų. Žmonės aklai suskato vaikytis raudonojo gyvsidabrio – sovietų žvalgybos tarnybų vaizduotės vaisiaus, neįtikėtinos stebuklingosios medžiagos, leidžiančios užvaldyti pasaulį bet kam, kieno rankose ji tik atsidurs. Vis dėlto tokių, kurie troško tiesiog susitvarkyti gyvenimą, tapti laimingi ir mylėti, buvo kur kas daugiau. Tačiau besikeičiančių epochų smagratis negailestingai traiškė iliuzijas ir svajones – kilusioje sumaištyje išlikti savimi ir išsaugoti savigarbą buvo toli gražu nelengva. Latvija staiga atgavo nepriklausomybę, bet anaiptol ne kiekvienas turėjo jėgų atrasti ir savo vidinę laisvę, juk visi iki paskutinio buvo priversti grumtis dėl išlikimo. „Raudonasis gyvsidabris" atspindi labai platų visuomenės spektrą. Čia skaitytojai susidurs ir su senesnės kartos žmonėmis, po nepriklausomybės gavusiais netikėtą progą galiausiai pasimatyti su į užsienį kadaise priverstais pasitraukti giminaičiais, ir su sovietinio saugumo agentais, ir su įvairiausioms socialinėms grupėms atstovaujančiais nepriklausomybės gynėjais, ir su paskutiniuoju iš miško brolių, kuris, nepripažindamas sovietų valdžios, prasislapstė ištisus penkiasdešimt metų, ir su jaunuoliais, kurie geidžia laimės, tačiau dar nė neįtaria, kokių sunkių išmėginimų jiems atneš pirmieji į laisvę žengiami žingsniai. Tai viena iš romanų ciklo „MES, Latvija, XX amžius", kurį inicijavo rašytoja Gundega Repše Latvijos 100-mečio proga, knygų. Nuo 2014 iki 2018 metų buvo parašyta 13 romanų. Kiekvienas jų atspindi maždaug dešimties XX amžiaus metų laikotarpį. Ciklą kūrė žymiausi Latvijos rašytojai. Arno Jundze (g. 1965) – ne vieną premiją pelnęs prozininkas, kultūros žurnalistas, literatūros kritikas ir teoretikas, o šiuo metu dar ir – Latvijos rašytojų sąjungos pirmininkas.

NET IR PRARADĘS VISKĄ GALI PRADĖTI IŠ NAUJO. BET TIK KAIP KITAS ŽMOGUS. Už paskutines santaupas palaidojusi mamą, sumušta ir išvaryta iš namų Adelaida Falkon liko viena smurtu ir nepritekliais alsuojančiame Karakase. Kadaise Venesuela buvo klestinti valstybė, bet korumpuota valdžia nuskurdino žmones ir pavertė juos beteisiais šešėliais valdžios remiamų nusikaltėlių kontroliuojamame pasaulyje. Kaip ir kiti eiliniai venesueliečiai Adelaida gali tik tylėti ir kentėti. Tačiau likimas jai suteikia paskutinę galimybę ištrūkti iš mirtinais spąstais virtusio gimtojo miesto. Tereikia apsimesti kitu žmogumi. Svetimos tapatybės vagystė gniuždo ir skaudina, tačiau kito pasirinkimo šiame žaidime su mirtimi nėra. Debiutinė 37 metų žurnalistės Karinos Sainz Borgo knyga „Karakase vis dar naktis" tapo tikru literatūriniu fenomenu, o dar net neišleistos knygos vertimo teisės buvo parduotos 22 šalims. Autobiografinėmis detalėmis praturtintas moters pasakojimas atskleidžia gniuždančią visuotinės nevilties atmosferą, susvetimėjimą ir pasidavimą nežabotam blogiui smurto apimtos Venesuelos sostinėje Karakase.  

N – 14

Tokio Kosto Smorigino aš neatsimenu. Taip, yra Nacionalinė kultūros ir meno premija ir daugybė kitų apdovanojimų. Taip, Maestro vaidmenys teatre ir kine, atmintinai dainuojamos dainos, daugybė televizijos laidų ir interviu. Pažįstamas iki skausmo. Tačiau tokio atviro ir subtilaus, gilaus ir emocingo Kosto Smorigino neįsivaizdavau. Net neįtariau esant. Dabar truputį aiškiau, kaip viename žmoguje sutampa juodžiausia tamsa ir skaidriausia šviesa, ir kokią kainą už tai moka šeima. Truputį aiškiau, kaip gimsta spektaklis ir kaip jis miršta. Truputį aiškiau, ką kiekvienas galime jausti ir nujausti, iš už kulisų žvelgdami į repeticiją scenoje, į dainos gimimą prirūkytoje virtuvėje, į Šančių paauglį, turėjusį visus šansus nueiti šunkeliais, bet nuėjusį į garsiausias pasaulio scenas. Jeigu bent dalį šitų patirčių pavyko perduoti skaitytojams, knyga savo pasiekė. Arnas Ališauskas *** Tas pats Čarlis Čaplinas, kuris mane persekioja visą gyvenimą ir kuriuo aš remiuosi. Daug kas juokiasi, bet ašara blizga, ir toj ašaroj – tokia jėga, tokia įtampa, toks užtaisas, nors, atrodytų, viskas pagrįsta tuo, kad vienas sėdasi, o kitas jam iš po užpakalio kėdę patraukia. O dabar pilna komedijų, kur be tos kėdės ir krentančio užpakalio daugiau nieko ir nėra – negaliu pakęst. Kostas Smoriginas *** Manau, kad Dalios Tamulevičiūtės, kaip pedagogės, didžiausias darbas su Kostu buvo tai, kad ji suvaržė jo gaivalą, nukreipė jį tinkama kryptim ir išmokė suimt save į rankas. Nenustebčiau sužinojęs, kad Kostui šitas momentas ir buvo sunkiausias: jam visada reikėjo save pristabdyt ir suvaldyt. Remigijus Vilkaitis *** Palyginti su kitais aktoriais, jis turi tokią įdomią savybę: kiti aktoriai vaidmeniui ilgai kaupiasi, o Kostas supils anekdotą, tada išeis į sceną ir suvaidins tragediją. Rimgaudas Karvelis *** Jis buvo chuliganavotas – toks išliko ir iki studijų galo, ir turbūt iki šiandien. Jeigu galima sudėti žodžių junginį „chuliganas – intelektualas", tai labai tiktų Kostui. Dalia Storyk *** Kosto balsas irgi yra unikalus: jis gali nuo pačių tyliausių pianissimo šokti prie – nepasakysiu, kad stipraus roko, bet labai netoli jo esančių – galingų natų, jis užplėšia taip, kad kartais atrodo, jog nereikia mikrofono. Gal čia ir aktorystės rezultatas – jis labai pasineria, įsijaučia į tai, ką dainuoja. Domantas Razauskas *** Turiu su dėkingumu ir pagarba pasakyti, kad Kostas gyvena su angelu. Esu šventai įsitikinęs, kad be Dalios Brenciūtės tokio Kosto Smorigino, tokio žmogaus, apie kurį rašomos knygos, nebūtų. Gal jo jau ir gyvo nebūtų. Rimvydas Stankevičius

Ekscentriškas paveldėtojas, apimtas didžiulės aistros unikalioms knygoms, nori sukurti ypatingą biblioteką ir pasiruošęs peržengti bet kokias moralės ribas. O Veimaro respublikos Berlynas – vieta, kur galima nuslėpti bet kokį nusikaltimą. Ir kas intelektualų nusikaltėlį gali sustabdyti? To negalėtų padaryti nei žmogus, nei Dievas. Visi įsitikinę, kad Dievas mirė, todėl Dešimties įsakymų nebesilaiko niekas. Tokiame pasaulyje nebėra aišku, kas yra gerai ir kas yra blogai. O visuotinė laisvė griauna ne tik moralę, bet ir valstybę. Šiuolaikinė Europa labai primena Veimaro respubliką. Ar šiuolaikinio žmogaus mąstymas ir galimi sprendimai labai skiriasi nuo tų, priimtų prieš daugiau nei devyniasdešimt metų? Nauja Europos Sąjungos premijos laureatės Undinės Radzevičiūtės knyga – apie grožį su lašu bjaurumo, apie blogį, besislepiantį gėryje, ir apie tai, kad centralizuotai tvarkant pasaulį galima jį visiškai sunaikinti.

Debiutinis britų žurnalistės Rachel Winters romanas „Meilė pagal sutartį“ įtrauks skaitytojus į tikros meilės paieškas. Klausiate savęs, ar romantinių filmų scenarijai yra realūs ir ar įmanoma juos perkelti į gyvenimą bei susirasti mylimąjį? Tą išsiaiškinti bandys knygos veikėja Evė. Evė – paprasta mergina. Ji nuo pat vaikystės svajojo kurti filmų scenarijus. Darbas kino ir televizijos agentūroje atrodė tarsi pirmas žingsnis svajonės išsipildymo link. Deja, mergina jau septynerius metus nejuda iš vietos ir yra užstrigusi asistentės pareigose. Jos vadovas Montis tikrai ne toks bosas apie kokį svajotum – jis visiškai neatsakingas girtuoklis. Evos socialinis gyvenimas menkas, o asmeninis visiškai tuščias – nėra ką apkabinti ir kam pasiguosti. Net populiarioji programėlė „Tinder“ nepadeda susirasti partnerio. Netikėtai atsiranda proga sulaukti išsvajoto paaukštinimo, tačiau čia koja kiša svarbiausias agentūros klientas – scenaristas Erza Česteris. Per jį Evai gresia netekti darbo, mat gražuolis rašytojas nenori kurti scenarijaus romantinei komedijai. Pasak jo, neverta, nes Oskaro už komediją negausi, o ir be to Erza netiki tokia meile, kokia vaizduojama filmuose. Bandydama išgelbėti savo kailį ir agentūrą, Eva susilažina su scenaristu. Jei tik jai pavyks įrodyti, kad romantiška meilė gali egzistuoti ir tikrame gyvenime, tai Erza privalės parašyti scenarijų. Iššūkis mestas, tik kaip jį įgyvendinti? Evai teks pačiai bandyti atkartoti filmų scenas, ieškoti palankių progų ir susitikti su vyrais. Jei Hugh Grantas susitiko Juliją Roberts, tai ir Eva gali! Kiek daug žeminančių situacijų jos laukia! Rašytojos Rachel Winters romanas „Meilė pagal sutartį“ yra nepaprastai juokingas ir įtaigus. Tikra romantinė komedija! Beje, pati autorė yra labai panaši į pagrindinę veikėją – ji vieniša leidyklos redaktorė. Rachel Winters yra britų rašytoja, kuri gyvena Londone. Autorė baigė kūrybinio rašymo magistrantūrą ir apie dvidešimt metų dirba laisvai samdoma rašytoja. Ji rašė į vietinius ir interneto laikraščius, turėjo skiltį apie naminius gyvūnus, nors pati tokių neaugina, redagavo rankdarbių skyrelį. Autorė mėgsta ilgus pasivaikščiojimus ir mano, kad nėra tokių problemų, kurių neišspręstu susitikimas su draugais ir didelė taurė vyno. „Meilė pagal sutartį“ – debiutinė rašytojos knyga. Iš anglų kalbos vertė Rita Kaminskaitė

JONAS HASSAN KHEMIRI – VIENAS ĮSIMINTINIAUSIŲ ŠIANDIENOS SKANDINAVŲ RAŠYTOJŲ Jaunas vyras vardu Samuelis žūsta automobilio avarijoje. Bet ar tai iš tiesų nelaimingas atsitikimas? Neįvardytas rašytojas nusprendžia iš fragmentų atkurti Samuelio gyvenimą. Kalbėdamasis su draugais, artimaisiais ir kaimynais jis lyg mįslingą dėlionę pradeda lipdyti Samuelio portretą: mylimas anūkas, užsispyręs biurokratas, ištikimas draugas, apsimetėlis, pozuotojas. Žmogus, kuris būtų viską paaukojęs dėl savo gyvenimo draugės ir viskuo dalijęsis su savo geriausiu draugu. Tačiau kodėl juos abu prarado? Tai istorija apie meilę ir atmintį. Bet kartu ir pasakojimas apie rašytoją, kuris mėgindamas įminti Samuelio paslaptį, iš tiesų nori sužinoti tiesą apie save. Kas lieka iš trapių mūsų atsiminimų? Ir kas slypi po tuo, ko neprisimename? Jonas Hassenas Khemiris – garsus švedų rašytojas, romanų, pjesių ir apsakymų rinkinių autorius. Už kūrybą apdovanotas daugeliu literatūrinių premijų, tarp kurių svarbiausi Švedijos apdovanojimai – Augusto premija ir P. O. Enquisto literatūrinė premija. Autoriaus kūriniai išversti į daugiau kaip trisdešimt kalbų, o pjeses pastatė kone šimtas teatrų visame pasaulyje. Rašytojo kūrybą įvertino ne tik skaitytojai bei literatūros kritikai, bet ir tokie šiuolaikinės literatūros grandai kaip Joyce Carol Oates ir Hermanas Kochas, pavadinę autorių vienu įsimintiniausių šiandienos skandinavų rašytojų. J. H. Khemiri romaną „Viskas, ko neprisimenu“ Švedų institutas įtraukė į 10-ies geriausių švedų knygų, kurias būtina perskaityti, sąrašą. Rašytojo knyga atsidūrė greta Augusto Strindbergo ir Selmos Lagerlöf kūrinių.

Norvegijos rašytojas Larsas Myttingas lietuvių skaitytojams pažįstamas iš romano „Plauk su skęstančiais“. Ši knyga, išversta į beveik 20 kalbų, buvo apdovanota prestižine Norvegijos knygynų premija, o Lietuvos literatūros vertėjų sąjunga ją įtraukė į vertingiausių 2017 m. verstinių knygų sąrašą. Jūsų rankose – antrasis lietuviškai išleistas L. Myttingo romanas. Atokiame XIX a. pabaigos Norvegijos kaime gyvena dvidešimtmetė Astrida. Šiose apylinkėse įprasta, kad moterys teka anksti, pagimdo būrį vaikų ir miršta nualintos ūkio darbų ir nepriteklių. Astrida svajoja apie kitokį gyvenimą – galbūt jos viltys išsipildys tapus jauno pastoriaus Kajaus žmona. Tačiau beužgimstančius abipusius jausmus aptemdo Kajaus planas vietoj senos 1170 m. bažnyčios pastatyti naujus erdvesnius maldos namus. Siamo dvynių Halfridos ir Gunhildos atminimui XVI a. nulieti varpai bus pakeisti naujais. Legenda byloja, kad Astridos protėvių padovanoti varpai yra stebuklingi ir artinantis pavojui patys ima skambėti. Astridos jausmus Kajui sujaukia į kaimelį atvykęs Dresdeno meno akademijos studentas Gerhardas. Tarp dviejų vaikinų besirenkančiai Astridai bandant įveikti dvejones, netikėtai ima skambėti stebuklingieji Seserų varpai... Savitas ir užburiantis Larso Myttingo stilius įtraukia ryškiu veikėjų ir aplinkos vaizdavimu. Autentiškų detalių kupiname istoriniame pasakojime susipina buitis ir mistika, namų saugumas ir poreikis pažinti pasaulį, krikščionybės ir pagonybės priešprieša. Romane nagrinėjamos ir visiems laikams aktualios žmogaus laisvės, tobulėjimo,asmeninės ir bendruomeninės istorijos temos. Romanas „Seserų varpai“ – neabejotinai viena geriausių šių metų knygų Norvegijoje. (Dagens Naringsliv)

“Kinų medicina yra patogi vartotojui ir taikoma labai universaliai. Visi žmonės turėtų tapti kinų medicinos pacientais arba studentais. Tikiuosi, kad ateis laikas, kai šioje knygoje vartojami terminai ir sąvokos taps beveik viso pasaulio sveikatos priežiūros lingua franca – gimtąja kalba.“ E. DOUGLASAS KIHNAS Perskaitę šią Rytų medicinos gydytojo E. Douglaso Kihno knygą, sužinosite, kokių galimybių teikia kinų medicina, ir išmoksite jas pritaikyti savo gyvenime. Autorius pristato teorinius pagrindus ir kartu pateikia praktiškas strategijas, pratimus, užduotis bei konkrečius nurodymus, kaip pakeisti nesveikus įpročius sveikais. • Susipažinkite su kinų medicinos kalba ir teorija. • Sužinokite, kokios yra patologijos – šiuolaikinio pasaulio žmonėms būdingos ligos ir kaip jas gydyti. • Supraskite, kaip nesveiki įpročiai, tokie kaip nerimas, skubėjimas ir persivalgymas, sukelia psichinius ir fizinius skausmus, kaip susergame, pavargstame ir užsiauginame antsvorį. • Išbandykite praktinius veiksmus, kurie padės įveikti giliai įsišaknijusias disharmonijos priežastis ir greičiau pasveikti. • Pabandykite atlikti kiekvieno skyriaus gale esančias užduotis ir įtvirtinkite tai, ką sužinojote. Baigę šiuos sveikos gyvensenos mokymus, sulėtinsite tempą, mažiau nerimausite arba išvis liausitės nerimavę, tapsite lieknesni ir stipresni bei pagerinsite gyvenimo kokybę. E. DOUGLASAS KIHNAS, Rytų medicinos gydytojas, daugiau nei tris dešimtmečius moko ir praktikuoja kinų mediciną. Jis yra knygų „Pasitikėkite kūnu“ (BodyTrust), „Kaip ilgai išvengti mirties“ (Avoiding Death Indefinitely) ir „Kinų žolelių knyga“ (The Workbook of Chinese Herbs) autorius ir kas savaitę transliuojamų laidų „Pasitikėkite kūnu“ kanale „Youtube“ autorius. Dr. Kihnas gyvena ir dirba Los Andžele, Kalifornijoje. „Šiandien mums reikia tokios medicinos ir sveikatos priežiūros, kurioje šiuolaikinė medicinos priežiūros sistema ir kinų medicina susivienytų kiekvieno iš mūsų labui. Kodėl būtent kinų medicina? Tai laiko patikrinta, patraukli mokytis ir naudotis, dažnai švelnesnė ir saugesnė nei būtinoji medicinos pagalba, plačiai taikoma, protą, kūną ir aplinką sujungianti į pacientui ir gydytojui naudingą visumą, žinių ir praktinių priemonių sistema. Iš kinų medicinos kilo šiuolaikinis sveikos gyvensenos judėjimas, siekiantis sveikatos apsaugos perversmo pozityviausia linkme. Kinų mediciną pradėjau studijuoti 1984 m. rudenį Tradicinės Rytų medicinos imperatoriškajame koledže Santa Monikoje, Kalifornijoje. Kaip ir dauguma mano kursiokų, įsimylėjau nepaprastai gilią, bet kartu jautrią ir universalią senosios medicinos sistemos kalbą, teoriją ir jos taikymą. Baigęs medicinos mokslų magistro studijas imperatoriškajame koledže, įstojau į SARMA universiteto Los Andžele doktorantūros Rytų medicinos studijas. Prisimenu, kaip, 1988 metais tapęs Kalifornijos valstijos licencijuotu akupunktūros gydytoju, pasakiau sau: „Nuo šiol kiekviena diena bus Kalėdos.“ „Kinų medicina teigia, kad optimali tiek visatos, tiek ir žmogaus organizmo sveikata yra in ir jang pusiausvyros rezultatas. Priešingai nei kitos medicinos ar filosofijos tradicijos, kinų medicina nesiekia išgryninti in ar jang, neteikia pirmenybės labiau vienam, o ne kitam ir nesiekia kurį nors iš jų eliminuoti ar kuriam nors suteikti viršenybę. Visa medicinos energija sutelkta į vieną tikslą: subalansuoti in ir jang žmogaus kūne ir mintyse.“ „Tapo norma, kad nuo lopšio iki kapo esame skatinami būti greitesni, labiau užsiėmę, didesni, turtingesni, protingesni, stipresni, gražesni, jaunesni ir pranašesni už savo kaimynus ir tėvus. Turime viską, tačiau mums vis negana. Žmonės vis labiau nerimauja, skuba ir valgo daugiau negu kada nors anksčiau. Galiausiai, nepaisant to, kad turime daugybę maisto, puikią higieną, būtiną medicinos pagalbą, drabužius, antibiotikus ir visa kita, protiškai ir fiziškai esame labiau pasiligoję nei mūsų seneliai, ir ligoti esame taip, kaip per visą Kinijos istoriją negalima buvo net įsivaizduoti.“ E. DOUGLASAS KIHNAS „Gydytojas, kuris moko žmones saugoti savo sveikatą, yra aukštesnio lygio gydytojas. Gydytojas, laukiantis, kada žmogus susirgs ir jis galės jį gydyti, yra nevisavertis. Tai tas pats, kaip laukti, kol šeima ims badauti, ir tik tada imti darže sėti sėklas.“ GELTONOJO IMPERATORIAUS MEDICINOS KANONAS, 500 M. PR. KR.

Naujas „Kaladėlių berniuko" autoriaus romanas — nuostabiai šmaikštus ir jaudinantis. Istorija apie geismą gyventi, meilę ir viltį — pats geriausias priešnuodis kasdienybės rutinai. Fenomenali knyga. – Clare Mackintosh Tomas, atsidavęs tėvas, auginantis Haną be motinos, vadovauja nedideliam vietos teatrui. Kasmet per Hanos gimtadienį spalvinga mėgėjų aktorių trupė pastato fantastiškus spektaklius, skirtus vien jai — dovanoja stebuklų kupiną dieną. Tačiau spektaklius jie stato ne be priežasties... Hana serga, todėl Tomas nori, kad kiekviena jos gyvenimo akimirka būtų magiška. Sulaukusi paauglystės Hana ima skleisti sparnus, bet teatrui gresia būti uždarytam, todėl ji su tėčiu turi surasti naują gyvenimo kelią. Gal, tiktai gal, viena, paskutinė magijos kupina diena išgelbės juodu abu. „Stebuklų dienos" pasakoja apie gebėjimą aptikti džiaugsmą kasdieniame gyvenime, tai pats gražiausias ir labiausiai įkvepiantis romanas, kurį perskaitysite šiemet.

Nieko dabar taip netrokštu, kaip šviesesnio rytojaus vilties ir paskui jos įgyvendinimo. „Emilijos dienoraštis" – autentiškas mokytojos dienoraštis, tik autorė niekada neįsivaizdavo, kad jis bus išspausdintas. Viskas prasideda 1942 metais, kai septyniolikmetė pradeda naujus mokslo metus Biržų gimnazijoje. Tikrovė negailestinga: išeina į karą klasiokai, artėja frontas, aplinkui sprogimai, baimė ir nerimas dėl ateities. Vėliau – baigiamieji egzaminai, istorijos-filologijos studijos Kaune, studentiški pasilinksminimai, Filologijos fakultetas perkeliamas į Vilnių... Ir štai Emilija – jau mokytoja neįvardyto miestelio mokykloje: dienoraštyje įrašai apie administracinius reikalus, švietimo skyriaus reikalavimus... Skaitytojas drauge lanko koncertus, teatrą, vertina atlikėjus, sklaido knygas, svarsto apie mokytojo profesiją, moters padėtį, mirties neišvengiamumą, mėgaujasi kelionių įspūdžiais ir stebisi „geležinės uždangos" suvaržymais. Įrašuose – ir kasdienybė, ir nuolatinės grožio paieškos, meno alkis, ir daugelį metų puoselėjama meilė. Galiausiai į dienoraštį įsiveržia Sąjūdis, ir Emilijos akimis regime pirmuosius Nepriklausomybės dešimtmečius. 1942–2015. Visas gyvenimas prabėga pro akis. Nieko tikresnio ir labiau jaudinančio negali būti. Emilija atstovauja kartai žmonių, kurie patyrė Antrąjį pasaulinį karą, išgyveno sovietmetį, sulaukė Sąjūdžio ir Lietuvos Nepriklausomybės, – ir išsaugojo gebėjimą džiaugtis ir stebėtis gyvenimu. Jos dienoraštis – literatūrinis ir dokumentinis paminklas mūsų mamoms ir senelėms, vieno gyvenimo istorija. Anot poeto Mindaugo Nastaravičiaus, visgi tai nėra mažmožių ar smagių nutikimų rinkinys. Tai knyga su paantrašte „Vienos epochos liudijimas". O ta epocha – nenoriu sakyti dramatiškai – buvo naikinanti. Bet žmonės vis tiek joje gyveno, kūrė, augino vaikus, neveikė nieko, priešinosi, veidmainiavo. Emilija ir yra iš čia. Iš persekiotos, ištremtos, nutildytos ir prisitaikiusios Lietuvos.

ESI TOBULAS. ESI GERIAUSIAS. AR ESI LAIMINGAS? Septyniasdešimt antrieji Sistemos įkūrimo metai. Genetikos inžinerija padalijo visuomenę į dvi griežtai atskirtas klases: į TOBULUOSIUS, kurių genai nuolat gryninami dirbtiniu būdu, ir į NETOBULUS žmones, kurie yra gimę iš moters ir priversti dirbti juodžiausius darbus. Artėja didžiai laukiama akimirka: tuoj prasidės DTR, įspūdingas talentų šou, kurio metu bus išrinktas geriausias Tobulasis visoje Sistemoje. Tarp atrinktų dalyvių yra ir trys jaunuoliai: Eira T, graži ir įžūli, įpratusi visada pirmauti; Matis T, kandus ir savimi nepasitikintis, norintis pateisinti neįmanomus tėvo lūkesčius; Adonis T, ramus ir ryžtingas, privalantis laimėti bet kokia kaina. Sėkmė – tai jų genuose įrašytas likimas. Vis dėlto kiekvienas iš jų saugo didžiulę paslaptį. Drauge jie atras tikrąją tobulumo kainą ir suvoks, ką tenka paaukoti dėl laisvės.

Žlugus Romos imperijai, lotynų kalba niekam nebėra gimtoji, tačiau ji paliko neišdildomą įspaudą žmonijos kultūrai. Lotyniškai parašytais teisiniais dokumentais remiasi visos mūsų laikų demokratinės valstybės. Pats europiečio mentalitetas susiformavo veikiamas būtent lotynų kalbos. Be lotynų kalbos neišsiverčia teisininkai, medikai, biologai, ji iki šiol yra oficiali Romos katalikų bažnyčios kalba. Lotynų kalbą puikiai mokėjo ir lietuvių raštijos pradininkai, XVI amžiuje net buvo minčių ją padaryti LDK valstybine kalba. Tebesame lotyniškosios kultūros dalis. Tardami mūsų ausiai įprastus žodžius „faktas“, „pulsas“, „spektaklis“, „daktaras“, „klasė“, nė nesusimąstome, kad tai lotynų kalbos palikimas. Knyga „Homo sum“ skiriama plačiai auditorijai – nuo moksleivių iki profesorių. Joje rasite daugybę žinomų ir nežinomų posakių: vieni primins, kad per šimtmečius pasaulyje nedaug kas pasikeitė, kiti privers iš visos širdies nusijuokti. Juos galėsite panaudoti sveikindami kolegas ar įterpdami kokią nors „sparnuotą frazę“ rašydami iškilmių kalbą. Manėte, kad senieji tekstai mums nebeaktualūs? Ką gi – jūsų laukia netikėtumas. Visi jie kalba apie mus pačius. Iš lotynų kalbos vertė Vilija Rūta Niauronytė

Greta Thunberg ir jos jaunesnė sesuo Beata Ernman gimė žymios Švedijos operos solistės Malenos Ernman ir aktoriaus Svantės Thunbergo šeimoje. Dėl koncertinės Malenos veiklos šeima dažnai keliavo, o tai daryti su dviem vaikais nėra itin paprasta. Gyvenimo nepalengvino ir mergaitėms augant išryškėjęs kitoniškumas: Gretai buvo diagnozuotas Aspergerio sindromas, o Beatai – dėmesio trūkumo ir hiperaktyvumo. Nors visuomenėje tokios diagnozės neretai kelia užuojautą, pati motina knygoje rašo visuomet į tai žvelgusi „ne kaip į neįgalumą, o kaip į supergalią“. Gretos jautrumas, nuoširdus susirūpinimas klimato kaita ir Žemės ateitimi atsiskleidė kur kas anksčiau, nei apie tai sužinojo pasaulis. Dar mokydamasi pradinėse klasėse mergaitė įtikino šeimą atsisakyti mėsos ir nuolat skatino motiną pagalvoti apie keliones lėktuvais, prisidedančias prie šiltnamio efekto. Tad dukters streikas prie šalies parlamento Malenos nė kiek nenustebino. Į vienišą penkiolikmetę, dienas leidžiančią prie Riksdago, greitai atkreipė dėmesį žiniasklaida. Netrukus streikai ėmė plėstis ir į kitas Švedijos sostinės vietas, į kitų šalies miestų mokyklas. Švedijos mokinių judėjimas „Penktadieniai dėl ateities“ (#FridaysForFuture) tapo pasaulinis 2018 m. gruodį, kai Greta Thunberg buvo pakviesta kalbėti Jungtinių Tautų Klimato kaitos konferencijoje Katovicuose. O 2019 m. įvyko bent du streikai ir kiekviename dalyvavo jau per milijoną moksleivių visame pasaulyje. ------ 2018 m. vasarą Greta Thunberg tebuvo paprasta, nekalbumu ir drovumu išsiskirianti mergaitė. Dabar jos vardą linksniuoja visas pasaulis. Viskas prasidėjo vieną 2018 m. rugpjūčio rytą, tądien 15-metė Stokholmo moksleivė atsisėdo prie Švedijos parlamento ir išskleidė plakatą su užrašu „Mokyklos streikas dėl klimato“. Ši knyga pasakoja Gretos ir jos šeimos istoriją. 2019 rugsėjo 14 d. Gretai Thunberg ir jaunimo judėjimui „Fridays for Future“ buvo skirtas Tarptautinės žmogaus teisių organizacijos „Amnesty International“ prestižiškiausias apdovanojimas – Sąžinės ambasadoriaus premija. 2019 rugsėjo 25 d. Greta Thunberg įvertinta Nobelio premijos alternatyva vadinamu Švedijos apdovanojimu „Right Livelihood Award“ (Teisingo gyvenimo premija).

Vytautas Kandrotas yra išleidęs daugiau nei dešimt knygų apie keliones po Lietuvą, o šįkart skaitytojams siūlo pažinti Prancūziją – kaip pats sako, savo antrąją mylimiausią šalį po gimtinės. „Pažink Prancūziją“ – neoficialus kelionių po Prancūziją vadovas, skirtas žmonėms, besižavintiems šia šalimi, norintiems ją geriau pažinti ar tik besiruošiantiems aplankyti. Šios knygos puslapiuose Prancūzijos paveikslas atsiskleidžia per pažinimą, įsimintinas keliones, neprilygstamą gastronomiją ir asmenines patirtis. Atrasite dar neregėtą Prancūziją: nuo tik prancūzams būdingų tradicijų, užsieniečiams nesuprantamų keistenybių iki istorinių sąsajų su Lietuva. Knygoje rasite įdomią ir įtraukiančią šalies statistiką; vertingų patarimų keliautojams; rinktinius maršrutus po Prancūziją jūsų svajonių atostogoms; rekomendacijas, kokių patiekalų būtina paragauti kiekviename regione.

Atradote duonos kepimą namuose ir ieškote įvadinio kurso, kuris nuvestų ypatingu duonos mėgavimosi keliu? Šioje knygoje pateiktas duonos kepimo kursas, kuriuo Jums suteikiama galimybė pradėti nuo pagrindų ir išmokti patiems kepti tikrai gerą duoną. Lengvai bei suprantamai aiškindama visus kepimo proceso etapus ir juos iliustruodama nuotraukomis, autorė veda šiuo keliu palaipsniui, atskleisdama vis sudėtingesnius žingsnius. Pasinaudoję informacija apie tinkamus duonos kepimo reikmenis ir ivairiausias kildinimo medžiagas suprasite, kad išbandyti puikius duonos, bandelių ir prancūziško batono receptus nebėra jokių kliūčių. Savo virtuvę paverskite mažyte kepyklėle. Kepkite naudodami mažai mielių ir ilgai kildinkite tešlą - turėsite savos, ypač gerai pasisavinamos duonos.

Kaip Billo Clintono požiūrį į Baltijos šalis pakeitė kelionė traukiniu gurkšnojant arbatą iš samovaro? Kokį Lietuvai svarbų sprendimą Baltųjų rūmų Ovaliajame kabinete priėmė George’as W. Bushas? Kodėl Lietuvos prezidentė nepanoro susitikti su Baracku Obama? Kas mūsų laukia Donaldo Trumpo, kuris didžiuojasi esąs neprognozuojamas, eroje? Tai knyga, siekianti atsakyti į šį bei kitus klausimus, susijusius su JAV požiūrio į Lietuvą raida per pastaruosius dešimtmečius. Galingiausia pasaulio valstybė ir jos lyderiai turi milžinišką įtaką, ir ne taip retai jų politinėje darbotvarkėje atsidurdavo su Baltijos valstybėmis susiję klausimai. Juos sprendžiant paaiškėdavo, kad JAV užsienio politika yra donkichotiška – siekianti platesnių tikslų nei vien pragmatiniai interesai. Vis dėlto kyla abejonių, ar šiuolaikinių globalių iššūkių ir šūkio „Amerika – pirmiausia!“ akivaizdoje tam neiškyla pavojų. Keliaudamas ir dirbdamas analitinį darbą JAV knygos autorius susitiko su aukščiausio rango pareigūnais, tiesiogiai dirbusiais su JAV prezidentais bei formavusiais Vašingtono požiūrį į Lietuvą. Nuo tvirto patikinimo, kad sąjungininkų statusas neginčijamas, iki nerimo krislo, kad šiais laikais viskas pernelyg greitai keičiasi – tokia šiek tiek dviprasmiška daugelio susitikimų nuotaika. Knyga skirta plačiajai skaitytojų auditorijai, norinčiai geriau suprasti kintantį JAV vaidmenį pasaulyje, prezidentų mąstymą formuojant užsienio politiką, taip pat JAV ir Lietuvos santykių praeitį, dabartį bei ateitį. 

Pirmiausia, remdamasis šiuolaikiniu mokslu, išdėstysiu žmogaus būklės suvokimo pagrindus – kas mes esame, iš kur atėjome, kokie mūsų iššūkiai ir kaip juos įveikti. Steven Pinker (Stivenas Pinkeris) – Harvardo universiteto psichologijos profesorius, tyrinėjantis pažinimo, kalbos ir socialinių ryšių tarpusavio sąsajas. Jis – The Time įtakingiausių pasaulio mąstytojų sąraše, daugelio svarbias mokslines premijas pelniusių knygų autorius, du kartus buvo nominuotas Pulitzerio premijai. „Proto amžius: mokslas, humanizmas ir pažanga mūsų laikais“ – revoliucinga knyga, aktuali kiekvienam šiuolaikiniam žmogui, ilgalaikis Publisherʼs Weekly ir The New York Times bestseleris. Jums atrodo, kad pasaulis griūva? Kad raidos ir pažangos sąvokos nebeteko prasmės? Autorius parodo, jog gyvenimas, sveikata, saugumas, taika, pažinimas gerėja ir laimė didėja, ir tai vyksta ne tik Vakaruose, bet ir visame pasaulyje. Negana to, šį visuotinį gerėjimą nulėmė ne kokios nors nežemiškos jėgos. Tai Apšvietos, kitaip – Proto, amžiaus dovana: ta epocha padėjo suprasti, kad protas, humanizmas ir mokslas skatina žmonijos klestėjimą. Tačiau dabar šiems idealams kaip niekad reikalinga parama. Jie nukreipti prieš daugelį destrukcinių žmogaus prigimčiai būdingų dalykų: gentinę santvarką, autoritarizmą, demonizavimą, maginį mąstymą, kuriais taip mielai manipuliuoja demagogai, stengdamiesi mus valdyti. „Proto amžius“ gina idealus, ant kurių pastatyta pasaulio gerovė, jų mums reikia, kad galėtume kovoti su iškylančiomis problemomis ir toliau vystyti pažangą. Stevenas Pinkeris intelektualiai ir pagrįstai, tačiau su nemenka optimizmo doze deklaruoja mokslo ir humanizmo reikšmę mūsų laikams. Pačia bendriausia prasme tai – knyga apie tai, kodėl ir kaip mūsų pasaulis eina geryn. Billas Gatesas sako: „Proto amžius“ – mano nauja visų laikų mėgstamiausia knyga“.  

Ingrida Jakubavičienė – istorikė, humanitarinių mokslų daktarė, dirbanti Istorinėje Lietuvos Respublikos Prezidentūroje Kaune. Jau aštuonerius metus ji intensyviai ir nuosekliai tyrinėja Pirmosios Lietuvos Respublikos (1918–1940 m.) politinį, visuomeninį ir kultūrinį gyvenimą, iškiliausių politinių veikėjų biografijas. Ji – knygų „Seserys: Sofija Smetonienė ir Jadvyga Tūbelienė“ ir „Duetas: Antanas ir Sofija Smetonos“ – autorė. Trečioji jos knyga – apie Juozo ir Jadvygos Tūbelių porą. Ilgametis Lietuvos Respublikos Ministras Pirmininkas, valstybės turtų ir žemės ūkio, švietimo ir finansų ministras, ekonomistas, finansininkas ir Lietuvių tautininkų sąjungos vadovas J. Tūbelis ir aktyvi visuomenininkė, žurnalistė, Užsienio reikalų ministerijos tarnautoja J. Tūbelienė neabejotinai priklausė nepriklausomos Lietuvos politiniam elitui. Amžininkus stebino, kaip šioje poroje susiderina du individualistai, pasižymintys ryškiais charakteriais bei labai skirtingais interesais. Ši istorija skaitytojus ves knygos herojų gyvenimo keliu nuo vaikystės iki paskutinio atodūsio neaplenkiant nė vieno posūkio ar iškilusios kliūties, kartu su jais išgyvenant jų šlovės akimirkas bei apmąstant skaudžius likimo smūgius. Pasakojimą papildo gausi vaizdinė medžiaga, nuotraukos bei dokumentai iš valstybinių archyvų, muziejų ir privačių asmenų rinkinių. Anot autorės, “pagrindinis šios knygos motyvas yra ne tik šeimos istorija, atskleidžiamos herojų asmeninės paslaptys ar išgyventos politinės intrigos. Šie nepriklausomos Lietuvos valstybės elito atstovai savo unikalia gyvenimo istorija suteiks puikių patriotizmo ir pasišventimo valstybės gerovės labui pamokų, kurių dažnai pasigendame šiandieniame politiniame gyvenime.“  

Kevinas J. Lynchas – britų diplomatas, kurio gyvenimas primena visai ne oficialaus valstybės atstovo, biografiją, o nuotykių romaną. Viskas prasidėjo Londone, Užsienio reikalų ministerijoje. Toliau – NATO būstinė Briuselyje, Bangladešas, Irakas, Šveicarija, Alžyras, Senegalas, Seišeliai, Saudo Arabija, Gana, Pakistanas, Rusija, JAV, Naujoji Zelandija ir net Pitkerno salynas – vienintelė britų užjūrio teritorija Ramiajame vandenyne. Sudėtingi uždaviniai, kuriuos teko spręsti ir misijos, kurias teko vykdyti, kraustymosi problemos, kova su ožkomis ir šaldiklio su britų karališkosios šeimos krauju gelbėjimas – net nepagalvotumėte, su kokias dalykais tenka susidurti diplomatinėje tarnyboje. Ir dar. Viena iš labai svarbių Kevino J. Lyncho gyvenimo stotelių buvo ir Vilnius tolimais 1994 metais. Iš jo jis išsivežė ne tik lietuvę žmoną, bet ir daugybę įspūdžių apie lietuvių gyvenimo būdą pačioje Nepriklausomybės pradžioje. „Nediplomatiški britų diplomato memuarai“ – proga pažiūrėti į diplomato gyvenimo užkulisius. Ir ne tik. Čia galima sužinoti, kokios yra diplomatinės institucijos ir ką jos veikia, ką reikėtų daryti ir ko nedaryti per diplomatinius priėmimus ir kodėl geriau saikingai vartoti nacionalinius įvairių šalių patiekalus. Visa tai papasakota ne tik pamokomai (kaip nesielgti), lavinančiai (apie Pitkerno salyną sužinosite daugiau, nei kada nors norėjote), bet ir nepaprastai juokingai.  

Knygoje – svarbiausi medievistikos profesoriaus Edvardo Gudavičiaus tekstai, straipsniai ir interviu, skelbti 1987–2008 metais. Edvardas Gudavičius – neabejotinai ryškiausia Lietuvos istoriografijos figūra transformacijos laikotarpiu. Jis mokė apie Lietuvos istoriją mąstyti europiniame kontekste ne tik gausų mokinių būrį, bet ir visuomenę. Galiausiai padovanojo Lietuvai naują istorijos datą – Liepos 6-ąją. 

Ne kiekvienas gali tapti tironu. Kad toks asmuo įgytų absoliučią valdžią ir darytų įtaką žmonėms, reikia palankiai susiklosčiusių aplinkybių. Visų pirma, iš prigimties privalu būti ambicingam. Taip pat turėtų pasireikšti tamsieji bruožai: narcisizmas, psichopatiškumas ir makiavelizmas, polinkis į paranoją bei nenumaldomas troškimas valdyti kitus. Antra, reikėtų, kad šios pavojingos savybės įsitvirtintų dar vaikystėje ir derėtų su asocialiu elgesiu. Jeigu asmeniui teko patirti fizinį ar psichologinį smurtą, užaugti sunkių išbandymų laikotarpiu – šansai padvigubėja. Galiausiai svarbu sulaukti tinkamo momento – iškilti tuomet, kai šalies politinė sistema taps nestabili. Tokiu keliu į valdžią atėjo Josifas Stalinas, Adolfas Hitleris, Mao Dzedongas, Saddamas Husseinas, Muammaras al Kadafis ir kiti diktatoriai. Būtent taip Osama bin Ladenas ir Islamo valstybės kovotojai pademonstravo savo galią. Ir nors visi paminėti asmenys gyveno skirtingu laiku skirtingose vietose, buvo kilę iš įvairių socialinių sluoksnių, daugelis jų jautė pagarbą vienas kitam. Jie dažnai atpažindavo savo tamsiuosius bruožus, tačiau vertino juos kaip stiprybes. Tik retą kurį galime pavadinti psichiniu ligoniu, kadangi didžioji dalis suvokė realybę. Nors neįmanoma iki galo suprasti, kas dėjosi šių žmonių galvose, medicinos mokslų daktaras Deanas A. Haycockas bando tai paaiškinti. Remdamasis ankstesnių diktatorių pavyzdžiais, jis pateikia dabartinių lyderių, kaip Vladimiras Putinas, Donaldas Trumpas, Kim Džongunas, psichologinius profilius. Jo teigimu, tik suvokdami vadovų asmenybes, galime juos perprasti, nuspėti tolesnių įvykių eigą, atpažinti tironus ir galbūt net užkirsti kelią jų dominavimui, šalių pavergimui ir masinėms žudynėms. Knyga „Tironiškas protas" – tai įspėjimas visiems, neabejingiems politinio ekstremizmo keliamoms grėsmėms. 

Knyga „Slaptieji gyvenimo džiaugsmai“ yra apie meną gyventi. Atsakymo, kaip patirti gyvenimo džiaugsmą, ji nepateiks, tačiau supažindins su daugybės skirtingų asmenybių – keliautojų, muzikantų, filosofų, verslininkų, rašytojų, – ir gyvenusių neatmenamais laikais, ir mūsų amžininkų, istorijomis, kurios provokuos klausimus ir padės prieiti savas išvadas. Theodore'as Zeldinas samprotauja apie pasaulį, koks šis galėtų būti. Galbūt viešbučiai galėtų atlikti miniuniversitetų vaidmenį, kur darbuotojai ir svečiai vieni iš kitų mokytųsi kalbų ar kitų įgūdžių? Juk kiekvienas turi gebėjimų, apie kuriuos paprastai nei kolegos, nei klientai nenutuokia. Galbūt Nobelio premija turėtų būti skiriama ne už ekonominius pasiekimus, bet už humorą? O kodėl gi negalima sukurti tokių vietų, kuriose žmonėms būtų dalinami ne valgiaraščiai, bet „Pokalbių meniu", kad iš jų pasirinkę temą pašnekovai leistųsi į prasmingą dialogą? Slaptuosius gyvenimo džiaugsmus narplioja 28-ios esė. Kiekviena kelia vis kitą klausimą, pavyzdžiui: „Ar verta taip sunkiai dirbti?", „Kaip įveikti išankstines nuomones?", „Ką reiškia iššvaistyti gyvenimą?", o jose papasakotos tikrų asmenybių gyvenimo istorijos, kuriomis autorius papildo savo svarstymus, verčia skaitytoją suabejoti iš pirmo žvilgsnio savaime suprantamais dalykais ir skatina sąmoningumą. Theodore'as Zeldinas (g. 1933) – sociologas, filosofas, istorikas, rašytojas, Oksfordo universiteto profesorius, kuris neprarado vilties, kad mes, būdami sąmoningesni, galėtume gyventi kur kas prasmingiau, kad vyrai ir moterys galėtų ne kovoti vieni su kitais, o ieškoti būdų sutarti. Savo knygose atskleidžia žmogiškų emocijų transformaciją bėgant šimtmečiams, tyrinėja jų vaidmenį visose gyvenimo srityse. Jo knygos išverstos į 27-ias kalbas. 

Pirmoji gamtininko Peterio Wohllebeno knyga pasakojo apie slaptą medžių gyvenimą, antroji – apie tai, kaip gyvūnai supranta pasaulį. Ši trečioji autoriaus knyga atskleidžia įvairių gyvybės formų sąveikas, kurios yra būtinos gyvybės ciklui Žemėje palaikyti. Ilgus metus kauptus savo pastebėjimus autorius paremia naujausiais mokslo tyrimais. Ar tikrai nukritęs lapas gali paveikti Žemės sukimąsi, o spygliuočiai medžiai – sukelti lietų? Kokį poveikį vieni kitiems daro augalai ir gyvūnai? Kaip bendrauja skirtingos gyvybės rūšys? Kas gali nutikti, jei ši puikiai sustyguota sistema išsiderintų? Vienas garsiausių Europos miškininkų kviečia kartu tyrinėti gamtos sistemas, dėl kurių įmanoma gyvybė Žemėje. Knyga padės pajusti pagarbą gyvajam pasauliui ir pažvelgti į jį nauju žvilgsniu – ne valdant ir kontroliuojant, bet stebint ir mokantis iš jo. Knygoje garsiausias Europos miškininkas kviečia pasigilinti į gamtos sistemas, dėl kurių įmanoma gyvybė Žemėje. Knyga padės pajusti pagarbą gyvajam pasauliui ir pažvelgti į jį nauju žvilgsniu – ne valdant ir kontroliuojant, bet stebint ir mokantis iš jo. 

Ar šiandien demokratijai gresia pavojus? Įprasta manyti, kad demokratinė valdžia nuverčiama pasitelkus karinę jėgą, ginklus ir prievartą. Tačiau pastaruoju metu įsigali ne toks staigus ir dramatiškas būdas – vos pastebimai vykstantis procesas, prasidedantis jau prie balsavimo urnų. Ne vienoje šalyje teisėtai išrinkti vadovai kasdien žingsnis po žingsnio silpnina demokratiją, iki ši nustoja būti pamatiniu valstybės gyvenimo principu. Siekdami užkirsti tam kelią, autoriai siūlo dar kartą pažvelgti į šiuolaikinių demokratijų būklę ir neseną istoriją. Analizuojant praeities įvykius, kurie atvėrė vartus autoritariniam valdymui ar, priešingai, užkirto jam kelią, bei stebint demokratijas, patiriančias sunkumų, įmanoma suvaldyti demokratijos žlugimo grėsmę. Pasimokyti iš istorijos ypač svarbu dabar, kai didžiausioms ir stipriausioms pasaulio demokratijoms kyla vis daugiau iššūkių. 

Vienas didžiausių protų žmonijos istorijoje, fizikas, kosmologas Stephenas Hawkingas paskutinėje savo knygoje apmąsto sudėtingus ir svarbius klausimus: ar žmonija išliks? Ar turėtume kolonizuoti kosmosą? Ar dirbtinis intelektas mus pergudraus? Kaip kursime ateitį? Ar egzistuoja Dievas?.. S. Hawkingas milijonams skaitytojų atvėrė akis pasakodamas apie Visatos kilmę ir juodųjų skylių prigimtį. Nors šoninės amiotrofinės sklerozės diagnozė nežadėjo nieko gero, milijonus įkvėpė jo ryžtas nepasiduoti. Ligai progresuojant mokslininkas tegalėjo pajudinti vos kelis veido raumenis, tačiau ir toliau plėtė savo tyrimų lauką, o paprašytas mielai dalindavosi skvarbiomis įžvalgomis. Taigi S. Hawkingas tapo ir vienu įtakingiausių mūsų laikų mąstytojų. Pratarmę šiai knygai parašė Eddie Redmayne’as, laimėjęs „Oskarą“ už Stepheno Hawkingo vaidmenį filme „Visko teorija“, įžangą – Nobelio premijos laureatas Kipas Thorne’as, o baigiamąjį žodį – Hawkingo dukra Lucy. 

Tik dėl vabzdžių pasaulis yra toks, kokį pažįstame mes. Vabzdžių – nesuskaičiuojama galybė. Kiekvienam šiandien gyvenančiam žmogui tenka virš 200 milijonų šių mažų padarėlių. Jų esama visur: aukštai Himalajų kalnuose, rūgštingose Jeloustouno versmėse, kompiuteriuose ar net kitų gyvūnų ausyse ir nosyse. Ir nors šiltas vasaros vakaras prie ežero daug kam atrodytų kur kas malonesnis be kraujasiurbių uodų, turime susitaikyti su mintimi, kad Žemė – ne žmonių, o vabzdžių planeta ir be jų išgyventi beveik negalėtume. Vabzdžiai – mūsų ekosistemos pagrindas ir mes, žmonės, esame priklausomi nuo to, kaip jie atlieka savo darbą. Vabzdžiai ne tik apdulkina augalus, platina sėklas, valo puvėsius ir atliekas mūsų aplinkoje (kai kurie net skaido plastiką!) ar kovoja su kenksmingais organizmais, bet ir padeda ištikus katastrofoms bei įkvepia žmones tobulinti technologijas. Vabzdžiai valdo mūsų pasaulį, ir mūsų pareiga – suprasti, kaip tai vyksta ir ką galime padaryti, kad mūsų planeta nesunyktų, kad joje išliktų pusiausvyra. 

„Tėvystės magija" – tai moderni XXI a. vaikų auginimo biblija, padėsianti suaugusiesiems tapti tokiais tėvais, kokie jie visada troško būti. Būti tėvais – ir begalinis džiaugsmas, ir milžiniška atsakomybė. Šviesias laimės akimirkas dažnai pertraukia nerimas, baimė ar sunkiai pakeliama įtampa. Žinoma, visi tėvai nori būti nuostabūs ir suteikti savo vaikams tik tai, kas geriausia, tačiau būtina suvokti, kad tobulų tėvų nebūna: visi gali kartais klysti ar bejėgiškai nuleisti rankas. Paguoda ta, kad gerais tėvais nėra gimstama – jais tampama. Daugybę metų šeimos psichologe dirbanti Hedvig Montgomery šioje knygoje pateikia taiklių įžvalgų, leidžiančių tėvams nurimti, susitaikyti ne tik su vaikų emocijomis, bet ir su savosiomis, moko suprasti ir įsiklausyti, emociškai pasirengti dideliems ir mažesniems kasdieniams iššūkiams bei parodo, jog iš tikrųjų reikia visai nedaug, kad patirtume bendrumą ir neblėstančią laimę šeimoje: svarbiausia – nuosekliai kurti tvirtą emocinį ryšį su savo vaiku. 

Mirus seseriai Katrinai, jauna Holivudo aktorė Eva ryžtasi skristi į Europą ir išbarstyti sesers pelenus Kornvalyje. Sugrįžus į namus, kuriuose prabėgo vaikystė, atgyja daugybė pamirštų prisiminimų. Vieną dieną Eva susiduria su nelauktais, bet teisėtais namo gyventojais. Tik gyvena jie aštuonioliktame amžiuje. Eva netrunka suprasti, kad gali keliauti laiku, o žmonės, su kuriais bendrauja, – tikri, tačiau iš kito šimtmečio. Netikėtai ji pajunta šiltus jausmus charizmatiškajam Danieliui Batleriui, vyrui, kuris gyveno ir mirė dar prieš jai gimstant. Ši meilės istorija – nepaprasta: Eva ieško savo vietos tarp dabarties, kuriai iš tikrųjų priklauso, ir praeities, kuri ją taip nenumaldomai traukia... 

Elizabeta Kostelo – gerbiama ir pripažinta rašytoja. Įkopusi į septintą dešimtį, ji keliauja po platųjį pasaulį ir skaito pranešimus įvairiomis temomis: ar šiais laikais įmanomas realistinis pasakojimas, ar literatūra, vaizduodama blogį pačiais baisiausiais pavidalais, pasiekia deklaruojamą kilnų tikslą, kokią atsakomybę už savo idėjas turi prisiimti rašytojas... Romane skausmingai gvildenamos personažų erotinės patirtys, ginčijamasi su praeities autoriais ir kartu tai yra pasakojimas apie konkrečią moterį. Dar būdama jauna, Elizabeta parašė garsųjį romaną „Namas Eklzo gatvėje“ ir dabar yra priversta stoti akistaton su savo šlovės burbulu, kuris sprogsta kaskart, jai užlipus į tribūną. Elizabeta supranta, kad kai kurie jos įsitikinimai pakito, todėl galiausiai klausia savęs, kas yra šitas mano aš, jei mes visi keičiamės kiekvieną dieną, kartu išlikdami tokie patys? Kūrinyje taip pat klausiama, ką reiškia gyventi garsios motinos šešėlyje. Elizabetos sūnaus vaikystė paženklinta nereikalingumo ženklu, bet vėliau nuoskaudą pakeičia motinos talento pripažinimas ir skausmingas supratimas, kad ji sensta. Elizabeta visiškai nutolusi nuo savo sesers Blanšos, katalikų vienuolės, dirbančios ligoninėje Afrikoje. Seserų susitikimas leidžia pasvarstyti, ar humanitarika padeda žmogui suvokti savo buvimo žemėje prasmę. Tai filosofinis kūrinys, kuriame beletristine forma keliami patys opiausi dabarties klausimai. John Maxwell Coetzee (g. 1940), iš Pietų Afrikos kilęs, Australijoje gyvenantis vienas žinomiausių šiuolaikinių rašytojų, Nobelio literatūros premijos laureatas, du kartus pelnęs „Man Booker“ premiją. 2003 m. romanas „Elizabeta Kostelo“ taip pat buvo patekęs į sąrašą šiam prestižiniam apdovanojimui laimėti. 

Romano Moiros ir Furijos autorės naujausias kūrinys. Florida – tai gaivališkas pasaulis, kur kasdienybės pakraščiuose tyko audros, panteros, smegduobės ir gyvatės, bet didžiąsias paslaptis ir pavojus slepia pati žmogaus prigimtis. Tokiame chtoniškame pasaulyje bando išgyventi labai skirtingi žmonės: nerimastinga bevaikė šeima, motinos paliktos dvi sesutės, uragano užklupta ir su savo praeitimi bandanti atsisveikinti jauna moteris, vienišas berniukas, nuolat kažko ieškanti buvusi akademikė, tapusi bename. Bet visuose apsakymuose nuolat išnyra nepamirštama, vis pasirodanti ir vėl pranykstanti pagrindinė knygos veikėja – stipri ir ryžtinga moteris, žmona ir motina. Vyrui palikusi užmigdyti vaikus, ji kas vakarą išeina klajoti po nakties miestą, kurio languose, kiemuose ir gatvėse skleidžiasi tūkstančiai istorijų. Šiame apsakymų rinkinyje pažvelgiama į įvairių veikėjų pasaulius, miestus, istorijos dešimtmečius ir šimtmečius. Autorei būdingu poetiniu stiliumi pasakojama apie skirtingus likimus, žmogiškąjį malonumą ir džiaugsmą, apie ne visada jaukius prisipažinti jausmus – apie visa tai, iš ko susideda žmogus. Floridoje šviečia karšta saulė, bet tyko laukinės tamsumos.  

Turiu daug svarbiausių vaidmenų: mama savo trims dukterims, dukra savo mamai, geriausia močiutė Baltramiejui, draugė savo draugėms, kelionių ekspertė. Norėčiau čia įrašyti dar vieną – rašytojos – vaidmenį ir bijau, kad jis netaptų svarbiausiu, kad neišstumtų visų kitų! Bet ne, visiems pakaks laiko ir vietos širdyje. Autorė Todėl ir daužiau tą seną kledarą, nes žinojau, kad naują nupirks. Tereikia kiek ilgiau pavaidinti nelaimingą, o nelaimingi vaikai tėvams sukelia kaltės jausmą, ypač, jei tie tėvai išsiskyrę. Šis tikras, talentingai parašytas romanas – apie paauglystę, kuri visiems romano veikėjams yra didžiausias gyvenimo išbandymas: ir šešiolikmečiams, ir jų tėvams. Šeimos čia „probleminės“, kiekviena savaip, ir karai jose vyksta be jokių taisyklių. Savo istoriją pasakoja didysis manipuliuotojas, melagis ir prisitaikėlis, kurio vardo tikrai neatsiminsite, bet jo nelaimingo gyvenimo ir prarastos meilės istorija jus sukrės. Tai taip skausminga, atpažįstama ir... juokinga. Įsivėlęs į tikrą nusikaltimą ir vėl pasislėpęs už vaidmens, kurį vaidina prieš visus, nes yra tragiškai vienišas ir nelaimingas, herojus padaro klaidą, kurią teks taisyti visą likusį gyvenimą ir skausmingai pasiekti tai, ką galėjo gauti, jeigu ryšiai tada, paauglystėje, būtų tikri ir paremti meile, o ne jos vaizdavimu. Ši knyga tėvams apie JUOS, paauglius, kurie sugriauna tėvų gyvenimus, ir JIEMS, paaugliams, kurių vaikiškos vasaros taip greitai ir tragiškai pasibaigia. Ir visiems – apie būtinybę ir laimę sutikti savo Bitlą...  

Elena Gasiulytė – atsitiktinai gide tapusi filologė, su kolege įkūrusi interaktyvias ekskursijas po Vilnių organizuojančią „Idėjų karalystę“. Turi katę, kolekcionuoja vinilines plokšteles, laisvalaikiu labai neprofesionaliai šoka ir miega bent keturiolika valandų per parą. Miglė Anušauskaitė dirba Judaikos tyrimų centre, yra nupiešusi daugybę komiksų ir kelias apdovanojimus pelniusias grafines noveles („Dr. Kvadratas. Greimas ir jo semiotika“, „10 litų“). Turi šunį, mėgsta vabzdžius, ežius ir nesąmones. Įspūdžio atpasakojimas – tai ne biografija, o „Lietuvos vizionierės. 10 įspūdžiografijų“ – ne enciklopedinių faktų rinkinys. Tai dešimt subjektyvių pasakojimų apie moteris, kurios įėjo į Lietuvos bei pasaulio istoriją kaip novatorės ir vizionierės. Tai labai asmeniška knyga-pokalbis su dešimčia istorinių asmenybių, sukėlusių proveržį įvairiose srityse: politikos, muzikos, kulinarijos ir literatūros. Drauge tai – savotiškas vakarėlis, kuriame turėsite progą susipažinti ir su valdovėmis, ir su rašytojomis, ir su muzikante, virėja bei anarchiste. Kai kurios šio margo vakarėlio dalyvės – Žemaitė ar Sofija Čiurlionienė – atrodytų, visiems gerai pažįstamos, bet skaitydami istorijas pamatysite šias moteris kitokias. Apie Mariją Liudviką Gonzagą, Emmą Goldman ar Clarą Rockmore galbūt išgirsite pirmą kartą, tačiau neabejotinai džiaugsitės naujomis pažintimis. Visų dešimties asmenybių gyvenimas vienaip ar kitaip siejasi su Lietuva, ir tai leidžia mums pagrįstai jomis didžiuotis. Įspūdžio rašymas man regisi giminingas šviesos rašymui – fotografijoms. Darant nuotrauką šviesa išdegina akimirkos įspaudą juostoje arba metalo plokštelėje, jei kalbėtume apie senesnius laikus. Įspūdžiografija yra tekstas, smegenyse paliekantis įspaudą tos sunkiai apčiuopiamos nuojautos, kad aprašytą žmogų bent truputį pažįsti, – sako Elena Gasiulytė. Ši knyga – bandymas pasišnekėti su dešimčia Lietuvos kultūrai svarbių asmenybių. O drauge ir dviejų autorių pokalbis: netikėti, asmeniški Gasiulytės tekstai ieško bendros kalbos su ironiškais ir drąsiais Anušauskaitės komiksais. 

„Obuolių pasakos ir kriaušių“ – tai penktas populiarios V. V. Landsbergio knygos „Obuolių pasakos“ leidimas. Čia rasite ir Kriaušelių kaimo istorijas, kuriose įnirtingai dalyvauja kunigaikštis Kęstutis, jo sūnėnas Jogaila, šeškas, pelėda, sliekas Beretė ir kiti įstabūs veikėjai. Apie šią knygą literatūros kritikas Kęstutis Urba yra rašęs: ,,Pačioje XX amžiaus pabaigoje vaikams pradėjo rašyti jaunesnė menininkų karta, kuri vengė infantilumo, pasitikėjo vaiko, kaip adresato, intelektu ir nuovoka, vadovavosi meno, kaip žaidimo, koncepcija. Taip įsigalėjo anksčiau lietuvių vaikų literatūrai nebūdinga nonsenso stilistika, absurdiški, alogiški žaidimai žodžiais, daiktais, įgrisusiais kalbos ir tautosakos štampais. Svarbiausią vietą šiame kontekste užima Vytauto V. Landsbergio (g. 1962) kūryba. Jo „Obuolių pasakos“ yra siužeto ir stiliaus požiūriu unikali „fantasy“, kurioje lygiomis teisėmis veikia obuoliai, bulvė Generolė, lapė Ksenofobija, žvirblis Alioša, Adomas ir Ieva, karalius Vytautas Didysis bei stirnos ar kiškio ekskrementai, parodijuojamos folkloro klišės, manipuliuojama gramatikos normomis etc.“ Knyga skirta pradinukams. 

Mano vardas Juozapas. Aš paprastas vaikas. Ir mano širdis paprasta. Tik lyg medalis kabo ant krūtinės. Aš toks gimiau. Mama sako, kad buvau apdovanotas, nes turiu didelę ir jautrią širdį. Ir tik tokios širdys išgelbės pasaulį. Tu – ypatingas. Taip sako mano tėvai. O aš noriu būti paprastas. Be to medalio. Arba nešioti jį kišenėj. Dar svajoju turėti daug draugų. Dabar jų beveik neturiu. Bet jau greitai eisiu į mokyklą ir būtinai jų susirasiu. Tik ar mokykloje Juozapas susiras draugų..? Tai jautri istorija apie buvimą ypatingu. Kokius jausmus patiria vaikas, kai jaučia, kad yra kitoks? Kaip į tai reaguoja aplinkiniai? Pasakojimas atliepia vaikams aktualią problemą - patyčias. Kas jos, ir kaip su jomis gyventi? Knyga skiriama pradinukams. 

Dovilė Junigeda – dviejų dukrų mama. Moka taikliai šaudyti iš laidynės, kepti blynus (yra iškepusi maždaug 25000) ir svajoja aprašyti tiek pat nuotykių. Labiausiai mėgsta senus dvarus, gūdžius miškus ir kitas paslaptingas vietas. Ji sako: užaugau Veliuonoj – pasiutiško grožio miestely, kurio paslaptingumui ir žmonėms iki šiol esu dėkinga už viską, ką turiu. Esu ne tik rašytoja, bet ir nuotykių gaudytoja. Tokia buvau nuo pat mažumės. Savo miestely įsivaizduodavau įvyksiančius netikėčiausius dalykus... Ir vieną vėlų audringą vakarą išgirsta istorija apie požeminius tunelius, besidriekiančius po Nemunu, leido patikėti, kad nuotykis įkliuvo man pats. Veliuona, 1988-ieji. Nėra mobiliųjų telefonų, kompiuterių, nedaug automobilių. Užtat vaikai turi daug laiko žaidimams lauke! Trys geriausi draugai – Vilė, Teklė ir Simas – vieną naktį Ramybės kalne randa duris. Jie net neįtarė, kad už durų – tunelis, o tunelio gale... nesakysime, kas! Draugai pakliūva ten, kur atsidurti niekuomet net nesvajojo - ir prasideda neįtikėtini, nepaprasti trijų draugų nuotykiai ir jų draugystės išbandymai. Nori žinoti, kaip Vilė, Teklė ir Simas susitiko su Didžiąja Ragana? Kaip apgavo kryžiuočių ordino magistrą? Kaip surado stebuklingą kaukolę? Kaip pakliuvo ten, kur nė vienas gyvas žmogus nėra buvęs? „Kalno durys“ – tai tavo vartai į stebuklingą ir labai juokingą kelionę! Vienas, du, trys... durys atsiveria! Knyga skirta 8-12 metų vaikams. 

Išleidusi į pasaulį pirmąją knygelę apie Skruzdėliuką Nežiniuką, savo darbe vaikų darželyje sulaukiau dar daugiau mažylių klausimų apie įvairius gyvūnėlius. Visi ėmė klausinėti, o su kuo dar savo kelionėse susitiko smalsuolis Skruzdėliukas. Todėl greitai prisikaupė istorijų naujai knygelei. Dabar ją ir laikote rankoje. Smagu, kad vedžiodama savo Nežiniuką po pievas ir miškus, ir pati sužinojau daug įdomių dalykų apie gamtą ir gyvūnus. Skubu dalintis su jumis šiomis žiniomis. Rasa Dmuchovskienė Ar žinai, kam bitei reikalingi du skrandžiai? O kodėl varlės kurkia? Kiek per dieną suėda sliekas? Įdomu, kiek dantų turi sraigė? Kaip kurmiai konservuoja maistą? Skruzdėliukas Nežiniukas viską jau išsiaiškino. Tuoj viską papasakos ir jums. Jei tik dabar susipažinai su Skruzdėliuku Nežiniuku, tai ieškok ir šios knygelės. Ten rasi dar daugiau jo nuotykių. Knyga skirta ikimokyklinukams. 

Selemonas Paltanavičius – Lietuvos prozininkas, gamtininkas, fotografas, aplinkosaugininkas, radijo laidų vedėjas. Daugybės knygelių apie gamtą vaikams autorius. Kam dar klausti? Ir taip aišku – pasaulyje miegelis yra pats saldžiausias. Gyvūnams poilsis ir miegas yra nepaprastai svarbūs. Kai kurie snaudžia ar miega net po keliolika valandų per parą. Gali būti, kad miegodami sapnuoja, tik mums apie tai sunku sužinoti. Gaila, nes jų sapnai turėtų būti labai gražūs... Mes pabandėme pasidairyti, kaip jie miega, ir smarkiai nustebome. Gyvūnų labai daug, jų įvairovė didelė. Pamėgink, kad gudrus, stebėti miegantį slieką. Arba vilką, barsuką, drugelį. O jie visi ilsisi skirtingai. Vien arklys gali miegoti keliais būdais. Gyvūnams paprastai nereikia lovų, gana guolio, o miegelis jiems lemia gerą nuotaiką, suteikia sveikatos ir žvitrumo. Ko dar gali reikėti? Ar mes iš gyvūnų galime pasimokyti... miegoti? Ko gero, šiek tiek galime. Tačiau pakaks ir to, kad žinosime, kaip jie miega, ir niekada jų be reikalo nežadinsime. Juk negražu atimti iš jų tai, kas saldžiausia pasaulyje.   

Džerė – žirafa aukšta, kaklas – tarsi kartis, kojos laibutėlės, lenktos – kaip tokiom ir vaikščiot?! Kasmet iš visos Afrikos žvėrys susirenka į smagią šventę „Džiunglės šoka“. Čia liūtai meiliai linguoja tango, šimpanzės energingai trepsi ča ča ča, ir visus žvėris užvaldo muzikos ritmai. Tik Džerė šioj šventėj jaučiasi nelaiminga, nes visi žino, kad žirafos šokti nemoka. Tačiau vienas mažas padarėlis įsitikinęs kitaip. Įkvepianti istorija nebijoti būti savimi. Knyga skirta ikimokyklinukams. 

„Mano jausmai“ – knygelė mažiesiems ir jų tėveliams. Trumpos kasdienės istorijos išmokys vaikus atpažinti ir įvardyti užplūstančias emocijas, patars, kaip jas priimti ir kaip su jomis elgtis, o kiekvieno skyriaus pabaigoje aprašyti kvėpavimo pratimai parodys, kaip kaskart užvaldžius stipriems jausmams viską grąžinti į vėžes. 8 emocijos – 8 kvėpavimo pratimai. 

Koks bus ateities klimatas? Ir kaip galime sumažinti žalą aplinkai? Kaip veikia Žemės klimatas ir kaip jis matuojamas ? Koks bus ateities klimatas? Kaip galime sumažinti nuostolius? Ką gali tu? Tai knygoje vaikams pasakoja Luca Mercalli, žinomas italų meteorologas, vienas įtakingiausių ir patikimiausių mokslo ekspertų klimato kaitos srityje. Knygoje „NA IR KARŠTIS!“ autorius sumaniai ir dėmesingai perteikia savo viziją jauniesiems skaitytojams: mes negalime ilgiau nekreipti dėmesio į sparčiai prastėjančią Žemės būklę. Dėl mūsų kasdienių veiksmų: besaikio gamtos išteklių eikvojimo, per didelių iškastinės energijos sąnaudų, aplinkos taršos – Žemė sparčiai kaista. Iki 2100-ųjų mums taps vis sudėtingiau joje gyventi. Esame pirmosios savo pačių neatsakingo elgesio aukos. Ko galime imtis, kad išvengtume klimato kaitos? Pradėkime gaminti mažiau atliekų, pereikime prie atsinaujinančių energijos šaltinių, vartokime ir švaistykime mažiau, važinėkime netaršiomis transporto priemonėmis, ir tai tik pradžia. Knyga skirta pradinukams. 

2000 m. pirmą kartą pasirodžiusi apysaka „Maitintoja" – didžiausią tarptautinį pripažinimą kanadiečių autorei pelniusi knyga. Pagal šią knygą 2017 m. sukurtas to paties pavadinimo ilgametražis animacinis filmas, pelnęs ne vieną reikšmingą kinematografijos apdovanojimą. Knygoje pasakojama apie vienuolikmetę Parvaną,, kuri gyvena Afganistano sostinėje Kabule. Jos tėvas uždarbiauja turguje, pardavinėdamas paskutinius šeimos daiktus bei skaitydamas ir rašydamas laiškus – jis vienintelis turi teisę uždirbti duoną. Tačiau vieną dieną Talibano kariai tėvą suima. Likus be maitintojo, šeimos narių gyvenimo sąlygos sparčiai blogėja ir galiausiai lieka tik vienas sprendimas. Kadangi moterims ir mergaitėms uždrausta išeiti iš namų, Parvana turi apsimesti berniuku tam, kad galėtų uždirbti pinigų ir taptų šeimos maitintoja... Knyga skirta 9-14 metų vaikams. 

Jei esi sumanus kaip Babaras, nieko gali nebijoti. Babaras pats išsirinko kostiumą, skrybėlę ir batus, tapo karalium ir įkūrė dramblių karalystę! Celestėnuose, dramblių mieste, smagu be galo, be krašto, bet Babaras vis ką nors sugalvoja, ir šalyje verda nuotykiai... Šioje nuostabioje Žemės rutulį apkeliavusioje knygoje spausdinamos net penkios Babaro – garsiausio pasaulyje dramblio – istorijos: „Drambliukas Babaras“, „Babaro kelionės“, „Karalius Babaras“, „Babaras ir graži jo šeimyna“ ir „Babaras ir Kalėdų Senelis“. Knyga skirta ikimokyklinukams. 

Kiek ančiukų plaukioja ežere? Ar radai visas transporto priemones? Kas gyvena ūkininko sodyboje? Knygos autorė Anne Suess patraukliai ir nuotaikingai perteikia įvairiausius gyvenimo kaime ir mieste vaizdus, kuriuose knibždėte knibžda žmonių, gyvūnų ir daiktų. Spalvingus paveikslus papildo užduotys ir klausimai, lavinantys mažylių atidumą ir skatinantys bendrauti. Kiekviename puslapyje vaikai galės ieškoti smulkiausių detalių, o atlikdami užduotis kartu mokytis naujų žodžių. Knyga skirta ikimokyklinukams. 

Šios knygelės skiriamos vaikučiams nuo 12 mėnesių. Stori kartoniniai lapai patogūs vartyti mažoms rankelėms, o pirštų lėlė iš minkšto audinio leis vaikui klausant pasakos ir žaisti, ir įsitraukti į girdimą istoriją.

Šios knygelės skirtos lavinti pojūčius, ugdyti akių ir rankų koordinaciją. Neapsakomai mieli ir žaismingi šuniukai arba pūkuoti padūkėliai kačiukai kiekviename puslapyje pasitiks ir pradžiugins mažuosius skaitytojus. O kad nepritrūktų veiklos, knygelėse mažyliai ras ir smagių eilėraštukų bei visokių kitokių medžiagėlių, lavinančių pojūčius. Skaitykite kartu su mažyliais! 

Rask, pažink ir pavadink transporto priemones arba gyvūnus. Žaisdamas mokykis naujų žodžių. Sužinok, kas slepiasi už penkių užlenktų puslapių. Knygelės skirtos mažyliams nuo12 mėnesių. 

Tai yra dėlionių knygelės skirtos mažyliams nuo 10 mėnesių. Vartydami knygeles surandame, įvardijame ir susipažįstame su gyvūnais bei daiktais ar transporto priemonėmis. Žaisdami plečiame žodyną. 4 išimami dėlionių motyvai lavina smulkiąją motoriką. 4 dėlionės dalis galima naudoti kaip žaidimų figūrėles. 

Apsilankyk voveraitės Elzės namuose ir susipažink su miško gyventojais. Apsilankyk ūkininko sodyboje ir susipažink su jos gyventojais. Apsilankyk mūsų mieste ir kartu su Jonuku bei jo mažąja sesute Vilte susipažink su mašinomis, važinėjančiomis miesto gatvėmis. Šiose knygelėse rasite pasakojimus, patraukliai iliustruotas dėlionių paveikslėliais, kuriuos galima išardyti ir vėl sudėlioti. 5 ryškiaspalviai dėlionių paveikslėliai skirti žaisti ir mokytis. Po kiekviena dėlione rasite užduočių ir klausimų. Knygelėje yra 5 dėlionės po 6 detales, kurias galima sujungti į dėlionių grandinėlę iš 30 detalių. Knygelės skirtos ikimokyklinukams.