Lapkričio mėnesio naujų knygų srautas
Guillaume Musso „ Slaptas rašytojo gyvenimas“
1999 metais, būdamas vos trisdešimt penkerių, kultinis trijų romanų autorius Natanas Favlesas lyg iš giedro dangaus praneša baigiąs karjerą ir pasitraukiąs į laukine gamta bei uždara bendruomene garsėjančią Bomono salą Viduržemio jūroje.
Prabėgo beveik dvidešimt metų. Favleso populiarumas nė kiek neišblėsęs. Suviliota garsaus rašytojo paslapčių, į Bomoną atvyksta žavinga šveicarė žurnalistė Matilda Monei. Tačiau kartu su jos pasirodymu saloje pradeda dėtis keisti dalykai. Pirma dingsta Favleso numylėtas šuo, o vėliau viename iš paplūdimių randamas kraupiai sudarkytas moters lavonas. Ir įtampa saloje po truputį ima kaisti.
Guillaume Musso (Gijomas Muso, g. 1974) – populiariosios literatūros fenomenas, devynerius metus iš eilės pripažintas skaitomiausiu autoriumi Prancūzijoje. Jo knygos išverstos į 41 pasaulio kalbą, o „Slaptas rašytojų gyvenimas“ ilgiau nei metus po pasirodymo išsilaikė aukščiausiose Prancūzijos knygų topų pozicijose.
Virginie Despentes „Vernonas Subutexas“
Kas yra Vernonas Subutexas?
Miesto legenda. Puolęs žmogus. Visuomenės veidrodis.
Vernonas Subutexas ne taip jau seniai turėjo kultinę muzikos įrašų parduotuvę „Revolveris“. Dešimtajame dešimtmetyje legendos apie jį sklandė po visą Paryžių. Žavus, laisvas, pašėlęs rokeris, širdžių ėdikas. Tačiau 2006-aisiais, atėjus interneto amžiui ir vinilų nuosmukiui, įrašų parduotuvė bankrutuoja, o Vernono reputacija žlunga. Pasibaigus santaupoms, kaupiantis skoloms ir mirus turtingam draugui, kuris mokėdavo už jo buto nuomą, Vernonas Subutexas atsiduria Paryžiaus gatvėse – visuomenės paribiuose.
Vienintelė Vernono Subutexo korta – trys kasetės, kuriose užfiksuota paskutinė Alekso Bličo, ką tik nuo perdozavimo mirusio garsaus muzikanto ir Vernono šelpėjo, išpažintis. Ieškodamas naudos, Vernonas neapdairiai paskleidžia žinią apie kasetes, ir netrukus minia žmonių – nuo kino prodiuserių iki detektyvų ir garsenybių, – Vernonui nė neįtariant, jau lipa jam ant kulnų.
Virginie Despentes (Viržini Depant, g. 1969) – prancūzų rašytoja ir kino režisierė. Pirmasis V. Despentes filmas, 2000 m. pastatytas Prancūzijoje pagal romaną „Baise-moi“ (1993), dėl kontroversiško turinio buvo uždraustas rodyti, – tokia kūrinio cenzūra sukėlė daugelio menininkų pasipiktinimą. Jos esė knyga „King Kong Théorie“ (2006) tapo vienu svarbiausių šių dienų feminizmo manifestų. V. Despentes parašė daugiau kaip 15 grožinių kūrinių ir yra apdovanota daugeliu prancūzų literatūros premijų. Didžiausios sėkmės tarptautiniu mastu sulaukė jos trilogija „Vernonas Subutexas“. Ji išversta į 24 kalbas, o vien Prancūzijoje parduota per milijoną jos egzempliorių. Pirmoji trilogijos knyga „Vernonas Subutexas 1“ pateko į trumpąjį „Man Booker International“ 2018 sąrašą.
Ayn Rand „Šaltinis“
„Šaltinis“, pirmąkart isšleistas 1943 metais JAV – kvapą gniaužiantis intelektualus romanas apie pinigus, galią, idealo siekį ir meilę, apie visuomenę, jos ydas ir papročius. Romano pagrindinis herojus, jaunas architektas individualistas Hovardas Rorkas, kuria modernistinius pastatus, įgyvendina savo viziją ir nepaiso visuomenės kritikos. Autorė yra sakiusi, kad Rorkas įkūnija stiprų idealų žmogų, kūrėją.
Romane taip pat pasakojama, kas nutinka menininkui, pataikaujančiam publikos skoniui ir besistengiančiam prie jo prisitaikyti, kaip sugniuždomas savarankiškas mąstymas.
Ar troškimas pasitarnauti žmonijai yra nesavanaudiškas? O šlovės, turtų ir apdovanojimų troškimas? Arba noras pasirodyti viršesniam? Ar įmanoma siekti savo kūrybinės vizijos ir išlikti nepriklausomam nuo kitų nuomonės ir norų? Atsakymo į šiuos klausimus ir ieško knygos autorė.
Ayn Rand (1905–1982, Alisa Rozenbaum) – viena garsiausių JAV rašytojų, filosofė, scenaristė, dramaturgė. Iš Rusijos 1926 m. emigravusi rašytoja išgarsėjo parašiusi romanus „Šaltinis“ (The Fountainhead) ir „Atlantas“ atsitiesė (Atlas Shrugged), kuriuose išdėstė savo filosofinę objektyvizmo sampratą. Ayn Rand kūryba, padariusi didelę įtaką 20 a. Vakarų žmogaus mąstymui, Lietuvoje iki šiol žinoma tik nedaugeliui.
Iš anglų kalbos vertė Marius Burokas.
Diana Latvė „Memelio gaisras“
Paslaptingasis Memelis ir jo priemiesčiai, Krymo karo įvykiai ir keistos aplinkybės, į kurias patenka niekuo dėti Solovkų vienuolyno vienuoliai ir dvi anglų fregatos. 1854 metų naktį įsiplieskia Didžiojo Memelio gaisras ir meilė vietinei merginai Lindai... O 1966-aisiais, statant Vakarų laivų remonto gamyklą, Klaipėdos priemiestyje nukasamas Smeltės pusiasalis su visu Mažosios Smeltės kaimu. Tarsi jo niekada nė nebuvo. Praeities išsižadėjęs „politrukas“ pavyduliauja žmonos meilužiams, o Amžinojo miesto valtininkas luotu per Danės upę iki šiol tebekelia pavargėlius miestiečius į anapusinius vandenis...
Dianos Latvės novelių romano „Memelio gaisras“ istorijos peržengia amžių ir valstybių ribas. Visus rašytojos pasakojimus vienaip ar kitaip sieja trys veikėjai – Jonas Kelis, jo sūnus Mikė ir neregimas, atmintį istorijos tėkmėje išsaugantis laikas.
„Bandau užčiuopti praeitį, o kai nepavyksta – išsigalvoju nebūtų dalykų, jie tampa vis realesni. Kas, jei mano pramanai ateityje virs istorija? Tuomet visa praeitis – vien išgalvotos legendos“, – Diana Latvė.
Diana Latvė – VU absolventė, biologė. Bendradarbiauja su kultūros leidiniais „Durys“, „Šiaurės Atėnai“, „Literatūra ir menas“, literatūros almanachu „Baltija“. „Memelio gaisras“ – pirmoji rašytojos spausdintinė knyga.
Graham Swift „Regimybės“
Ėjo 1959-ųjų vasara Braitone, kurortiniame Anglijos pajūrio mieste. Pačiame pirso gale, tiesiai virš sūkuriuojančių vandenų, šiltais vasaros vakarais vyko stebuklai. Varjetė numerius atlikdavo nepamirštama trijulė: programos konferansjė Džekas Robinsas, iliuzionistas Ronis Dinas ir jo enigmatiškoji asistentė Ivė Vait. Įžengę į sceną jie virsdavo Džeku Robinsonu, Didžiuoju Pablu ir Eva. Ir publiką burte užburdavo ryškiaspalviais kostiumais, dainomis, stepo šokiais ir baltomis nosinėmis, virstančiomis baltais balandžiais.
Vasaros gale kibirkščiuojantis Ivės sužadėtuvių žiedas, kurį jai padovanos Ronis, bus nusviestas į ribuliuojančius vandenis, o vienas iš trijulės visam laikui pradings be žinios.
Šioje aukščiausios prabos literatūrinėje iliuzijoje sceną dalijasi tikra magija ir nenuspėjama tikrovė, tuoj iš rankų išslysiantis ir praeitimi tapsiantis pasaulis ir nepažini ateitis, lemtingos gyvenimo akimirkos ir atsitiktinumai, likimas ir XX a. istorija, meilė, prisiminimai – ir regimybės.
Grahamas Swiftas (Grehemas Sviftas, g. 1949) – vienas garsiausių šiuolaikinių britų rašytojų, premijos „Man Booker“ laureatas. Jo literatūrinis talentas lyginamas su Virginios Woolf, Kazuo Ishiguro ar Juliano Barneso, kūriniai išversti į daugiau kaip 30 kalbų, o kai kurie jų įtraukti į Didžiosios Britanijos mokyklų literatūros istorijos programą. „Regimybės“ – naujausias autoriaus romanas.
Holly Ringland „Visos Alisos Hart gėlės“
Alisa Hart nuo mažens gyvena atskirta nuo viso pasaulio – apsupta aukštų cukrašvendrių laukų ir bekraščio vandenyno, kur nuo tūžmingo tėvo ją saugo begalinė motinos meilė ir nusiraminimą šnabždantys gėlynai. Tačiau vieną dieną svajonių ir vilčių kupinas Alisos gyvenimas neatpažįstamai pasikeičia: šeimą ištikus nelaimei, devynmetė išsiunčiama gyventi pas močiutę, kurios ji nė nepažįsta.
Dideliame Džunės gėlių ūkyje glaudžiasi ne tik gražiausi Australijos žiedai, bet ir likimo nuskriaustos, smurtą patyrusios moterys. Jų globojama, Alisa po truputį pripranta prie naujųjų namų ir įsilieja į ūkio gyvenimą. Gėlės tampa jos žodžiais, leidžiančiais pasakyti tai, ko dažnai nesinori ar nepavyksta ištarti garsiai. Bet ir čia lemta patirti išdavystę. Įskaudintą ir nusivylusią Alisą Hart likimas vėl bloškia į priešišką pasaulį – į laukinę Australijos gamtą ir audringus santykius – ieškoti savosios vietos.
Holly Ringland (Holi Ringlend, g. 1981) augo Australijoje, vaikystėje basomis lakstė po savo mamos tropinių augalų sodą. Jos ryšį su gamta, įvairiomis kultūromis ir jų perduodamomis istorijomis sustiprino ištisus dvejus metus trukusi kelionė po Šiaurės Amerikos nacionalinius parkus ir darbas su tenykščiais Australijos dykumų gyventojais. „Visos Alisos Hart gėlės“ – debiutinis autorės romanas, netrukus tapęs tarptautiniu bestseleriu. 2019 m. jis apdovanotas „The Australian Book Industry Awards“ kaip geriausias metų romanas, o kompanija „Made Up Stories“ (Bruna Papandrea) netruko įsigyti teisę pagal jį kurti serialą.
Selemonas Paltanavičius „Pakalbinti stebuklai:
Lietuvos gamtos ir lietuvių įdomybės“
Lietuvos gamtos ir lietuvių įdomybės“
Gamtoje, sakoma, stebuklų nebūna, o jais dažniausiai pavadiname tai, ko nesuprantame, kuo žavimės ir stebimės. Lietuvoje tokių stebuklų ieškoti paprasta, nes jie yra kažkur greta, todėl gali būti, kad juos kada nors surasime.
Galvodamas apie dar vieną susitikimą su Lietuva autorius turėjo didelį galvos skaudulį: ji didelė, joje tiek svarbių dalykų, objektų, vietovių, apie kurias derėtų kalbėti. Enciklopediją rašyti per sunku, tad teko nesirenkant apsistoti prie to, kas „nesilipdo“ į vientisą tekstą, kas kontrastuoja. Gal taip atsiranda didelės šalies įvaizdis...
Gyvename įdomiu metu, kai mumyse atgimsta naujas gamtos pojūtis. Pravėrę duris į pasaulį ir pamatę jo žavesį pagaliau susipratome turintys ir savitą gamtą, savo vertybes, kokių kiti neturi ir negali pažinti taip giliai, kaip tai duota mums.
Daug ko tenka mokytis iš naujo. Svarbiausia, kad to norime. Sava gamta, jos stebuklai ir mes, esantys gamtoje, yra neišsemiama tema. Šis bandymas prisidėti prie mūsų grįžimo į gamtą – ne pirmasis. Tačiau jis kažkuo yra kitoks, o visa, kuo autorius galėjo pasidalinti su skaitytojais, taps stimulu ieškant naujų stebuklų. Gamtoje jų daug, tam neužteks metų kitų. Tačiau gamta turi daug laiko. O mums reikia turėti tik noro ir kantrybės.
Shirin-Yoku „Miško maudynės“
Knyga „Miško maudynės. Shinrin-Yoku“ yra ypač aktuali mūsų laikais, kai gyvenimo tempas kaip niekada spartus, o šiuolaikinio žmogaus organizmas ir psichika dar nespėjo evoliucionuoti ir prie jo prisitaikyti. Istoriškai žmogus labai ilgą laiką gyveno gamtoje, tai įrašyta mūsų genuose, būtent todėl kai norime pailsėti, pasisemti sveikatos ar įkvėpimo mus intuityviai traukia į gamtą. Dabartiniai žmonės, ypač didelių miestų gyventojai, nuo gamtos neretai yra nutolę, o net ir į ją ištrūkę nebemoka kokybiškai, netrikdomi dirbtinių dirgiklių joje būti. Japonų taikomas Shinrin-yoku arba „miško maudynių“ metodas – tai būdas sąmoningai būti miške (arba miesto parke), panirus į jį visomis juslėmis, ir ne tik maloniai leisti laiką, bet ir gerinti sveikatą.
Autorius ne tik pasakoja apie gydantį miško (ir apskritai gamtos – net ir miesto medžių ar kambarinių augalų) poveikį žmogui, bet ir pateikia praktinių patarimų, kaip būti gamtoje, kad poveikis sveikatai ir savijautai būtų didžiausias.
Apie autorių: Japonų imunologas, miško medicinos ekspertas dr. Qing Li daug metų studijuodamas miško poveikį žmogaus sveikatai įrodė, kad buvimas tarp medžių mažina kraujospūdį ir stresą, didina energijos kiekį, stiprina imunitetą ir net padeda atsikratyti nereikalingų kilogramų. Jis yra išleidęs mokslinę knygą, kurioje surašė savo ilgamečių tyrimų, susijusių su teigiamu medžių išskiriamų dalelių poveikiu žmogaus organizmui, rezultatus, taip pat nemažai tai įrodančių mokslinių straipsnių.
Knygą vertė Rasa Monkevičienė ir Mila Monk, sertifikuota miško gidė, pati vedanti miško maudynių sesijas.
David Christian „Didžioji istorija,
arba pasakojimas apie Visatos, Žemės ir žmonijos kilmę“
Dauguma istorikų tyrinėti renkasi labai konkrečias temas: vieną istorinį laikotarpį, iškilų asmenį, reikšmingą įvykį... O kas nutiktų, jei kas nors pamėgintų apžvelgti viską nuo pradžių pradžios, nuo Didžiojo Sprogimo, iki pat šių dienų ir net to, kas pasaulio laukia ateityje? Ar toks plačiai aprėpiantis žvilgsnis pakeistų tai, kaip matome save, kaip suprantame savo vietą Žemėje ir kaip priimame savo egzistenciją šioje begalinėje erdvėje, šiame neaprėpiamame laike?
Tai klausimai, į kuriuos dar 1991-aisiais pasiryžo atsakyti istorikas Davidas Christianas, anksčiau tyrinėjęs nacionalines ir imperijų istorijas, išryškinusias fundamentalų žmonijos susiskaldymą. Mokslininkas norėjo parodyti, jog iš tiesų pasaulis turi vieną istoriją – vieną bendrą pasakojimą apie visa ko kilmę. Taip atsirado Didžiosios istorijos disciplina. Sujungdamas fizikos, biologijos, istorijos ir daugelio kitų mokslo sričių žinias, autorius kuria nuoseklų 13,8 milijardų metų aprėpiantį pasakojimą, gilinasi į kertinius didžiosios istorijos įvykius, nulėmusius svarbiausius pokyčius, ir demonstruoja esmines visa ko sąsajas, pasaulį padariusias tokį, kokį regime šiandien.
David Christian (Deividas Kriščianas, g. 1946) – istorijos profesorius, Sidnėjaus Makvorio universiteto Didžiosios istorijos instituto direktorius, daugybės mokslinių straipsnių ir knygų autorius. 2011 m. kartu su Billu Gatesu inicijavo „Didžiosios istorijos projektą“, dėl kurio ši disciplina atsidūrė tūkstančių vidurinių ir aukštųjų mokyklų programose. „Didžioji istorija, arba pasakojimas apie Visatos, Žemės ir žmonijos kilmę“ greitai pelnė skaitytojų simpatijas ir netrukus įsitvirtino tarp perkamiausių „New York Times“ knygų.
Debora Mackenzie „COVID-19:
Pandemija, kuri niekuomet neturėjo prasidėti, ir kaip sustabdyti kitą“
Pandemija, kuri niekuomet neturėjo prasidėti, ir kaip sustabdyti kitą“
Pastarojo trisdešimtmečio epidemijos ir pandemijos mums davė daugybę pamokų, kaip reikėtų sustabdyti šį koronavirusinės infekcijos protrūkį pačiose jos ištakose. Deja, beveik visiškai į jas neįsiklausėme. Pasekmės – pandemija, pasiekusi tokį mastą, kokio neregėjome per visą savo gyvenimą. Šioje įtraukiančioje, patikimais šaltiniais pagrįstoje ir akis atveriančioje knygoje mokslo žurnalistė Debora Mackenzie pasakoja istoriją, kaip ir kodėl tai įvyko: apie ankstesnius virusus, kurie turėjo mus paruošti ateičiai, sukrečiančias visuomenės sveikatos srities nesėkmes, kurios nutiesė kelius pandemijai, nesugebėjimą suvaldyti protrūkio ir svarbiausia – ką turėtume nuveikti, kad išvengtume kitų pandemijų.
Debora Mackenzie apie naujai atsiradusias ligas rašo jau daugiau nei tris dešimtmečius, šia patirtimi ji vadovaujasi ir šioje knygoje, paaiškindama, kaip COVID-19 protrūkis, kurį galima buvo suvaldyti, virto pasauline pandemija. Įtikinamai pasakodama apie kitus neseniai įvykusius SARS, MERS, gripo, Zikos, Ebolos protrūkius ji išdėsto trumpą epidemiologijos kursą ir paaiškina, kaip plinta virusai ir baigiasi pandemijos, pateikia kiekvienos krizės duotas pamokas, kurių mes neišmokome. Paįvairindama vaizdingomis detalėmis, ji veda mus per COVID-19 istoriją – kaip šis virusas atsirado ir plito, aiškiai pabrėždama tuos žingsnius, kurių vyriausybės turėjo imtis, kad šios pandemijos išvengtų ar bent jau jai pasiruoštų. Žvelgdama į ateitį, Mackenzie meta drąsų ir optimistišką argumentą: ši pandemija galų gale paskatins žmoniją į virusus pažvelgti rimtai. Jei norime ją nugalėti ir apsisaugoti nuo kitos, visame pasaulyje turime imtis įvairiausių politinių veiksmų, visi kartu – vyriausybės, mokslo bendruomenės, kiekvienas iš mūsų. Ir tai įmanoma.
Dar niekas nesudėjo visų dabartinių žinių apie COVID-19 į vieną išsamų, informatyvų ir lengvai suprantamą tekstą. Tačiau istoriją jau galima pasakoti, o Deboros Mackenzie primygtinis pasakojimas labai reikalingas ir dabar, ir ateičiai. Dar anksti sakyti, kur ši COVID-19 pandemija mus nuves, tačiau jau seniai atėjo laikas kalbėti apie tai, ką padarėme neteisingai iki šiol ir kaip galėtume pasitaisyti.
Serhii Plokhy „Černobylis : Branduolinės katastrofos istorija“
1986-ųjų balandžio 26-osios rytą, sovietinėje Ukrainoje sprogus Černobylio atominės elektrinės reaktoriui, Europa patyrė skaudžiausią branduolinę katastrofą istorijoje. Nuo apsinuodijimo radioaktyviosiomis medžiagos mirė daugybė žmonių, tūkstančiai susirgo, o radioaktyviosios iškritos užteršė pusę kontinento. Remdamasis naujais šaltiniais, knygoje „Černobylis“ amerikiečių-ukrainiečių istorikas, Harvardo universiteto profesorius Serhiijus Plokhyjus pasakoja dramatiškas ugniagesių, mokslininkų ir karių, didvyriškai gesinusių branduolinio pragaro liepsnas, istorijas.
Jis atskleidžia sovietų branduolinės pramonės ydas, šią nelaimę susiedamas su autoritariniu Komunistų partijos valdymo pobūdžiu, režimo vykdoma mokslinės informacijos kontrole ir ekonominio vystymosi iškėlimu aukščiau visko. Šiandien netinkamai valdant branduolinę energiją besivystančiame pasaulyje, kyla kito Černobylio grėsmė. Jaudinantis ir išbaigtas pasakojimas „Černobylis“ taip pat yra neatidėliotinas raginimas imtis veiksmų.
Veronika Urbonaitė-Barkauskienė „Devyniasdešimtųjų vaikai tampa tėvais“
Devyniasdešimtųjų vaikai – tai lietuviškoji „tūkstantmečio karta“, gimusi per paskutinius du praėjusio amžiaus dešimtmečius. Tie iš jų, kurie tampa tėvais, šį virsmą patiria kiek kitaip nei ankstesnės kartos: su kur kas daugiau informacijos, technologijų, dramos. Motinystė ir tėvystė interneto amžiuje turi savo kainą, kurią devyniasdešimtųjų vaikai moka nesibaigiančiais ieškojimais ir nustebimais. Maža to, susilaukus vaikų galvose atgyja laukinis vaikystės ar paauglystės dešimtmetis. Atradus save jau priaugtuose tėvų batuose, gerokai pasikeičia perspektyva. Nuslenka vaikiška devyniasdešimtųjų romantika ir pasirodo, iš kur ateina šiandieninių tėvų galios ir silpnybės.Anselm Grün „Senėjimo menas“
Dažnai apmąstymai apie senatvę nustumiami šalin. Anzelmas Griunas, kiek perkopęs 60 metų, skatina skaitytojus sąmoningai patyrinėti savo senėjimą. Senėjimui suteikus dvasingumo šis amžiaus tarpsnis taps brandos ir dvasinio tobulėjimo laikotarpiu bei atvers naujas gyvenimo gelmes.
Šioje knygoje benediktinų vienuolis įtaigiai aprašo senatvės keliamus iššūkius – priėmimą, paleidimą, susitaikymą – ir atskleidžia juose slypinčias mūsų galimybes: išmokus pripažinti savo ribotumą, galima mokytis naujų dorybių: dėkingumo, kantrybės, švelnumo ir ramumo. Išmokę visko atsisakyti sulaukiame naujų malonių.
„Žmogus sensta savaime. Tačiau ar senatvė bus laiminga, priklauso nuo jo paties. Tinkamai pasenti yra didis menas“. Anselm Grün
Herkus Kunčius „Nušviesta : Komunistinės dvasios dramos“
„Herkus Kunčius savo draminiams tekstams, sutelktiems į knygą Nušviesta, duoda keistą paantraštę – komunistinės dvasios dramos. Tai ne žanrinis ir ne teminis apibūdinimas, o nuoroda į sunkiai nusakomą substanciją, epochos „kvapą“, persmelkusį visus viešo ir privataus gyvenimo lygmenis, bet ne visuomet atpažintą ir ištirtą.“ Loreta Mačianskaitė
Annet Huizing „Kaip aš netyčia parašiau knygą“
Trylikametė Katinka svajoja rašyti knygas. Šimtai istorijų knibžda jos galvoje, tačiau kaip jas paversti įdomiu pasakojimu? Laimė, Katinkos kaimynė – garsi rašytoja, ir ji negaili patarimų.
Tačiau ir Lidvinė išgyvena ne pačius geriausius laikus, juk net ir patyrusiems rašytojams kartais ima nesisekti... Pamažu mergaitę ir rašytoją sujungia ypatinga draugystė. Katinka, vadovaudamasi kūrėjos patarimais, pradeda rašyti. Apie įsimylėjusį tėvą, jo naująją draugę Dirkję ir apie motiną, kuri mirė, kai Katinkai buvo treji. Mergaitė tik dabar supranta, kaip jos ilgisi. Ji išmoksta įžvelgti, kas slepiasi už jos sukurtų veikėjų. Ir taip netyčia parašo KNYGĄ.
Annet Huizing romanas paaugliams „Kaip aš netyčia parašiau knygą“ 2015 m. apdovanotas „Sidabriniu grifeliu“. Lietuva yra dešimtoji šalis, kurioje pasirodo šis kūrinys.
Knyga išleista kartu su sąsiuviniu, kuris padės jaunajam skaitytojui išmokti rašyti kūrybinius tekstus.
Care Santos „Melas“
Prestižinėmis literatūros premijomis apdovanota ispanų autorės Care Santos knyga „Melas“ paaugliui suprantama kalba nagrinėja aktualias šeimos, draugystės, meilės, socialinės aplinkos ir atskirties, paauglių nusikalstamumo temas.
Šešiolikmetė Ksenija auga su griežtokais, bet mylinčiais tėvais, jai sekasi mokslai. Mergina mėgsta skaityti, turi ateities planų. Nepaisant to, kartais Ksenijai atrodo, kad jos gyvenimas nuobodus. Tik vieną dieną jį supurto penktosios kategorijos uraganas! O kas yra uraganas paauglei? Atspėjote – Ksenija įsimyli. Jis – virtualaus susirašinėjimo draugas, internete prisistatęs Marselu. Nepaisant to, kad taip pat prisiekinėja meilę, vaikinas nepaaiškinamai paslaptingas ir vis atidėlioja susitikimą. Nenuostabu, kad Ksenija pati pasiryžusi surasti ir pamatyti savo virtualų sielos draugą. Jos laukia staigmena: pasirodo, viskas – melas. Tikrasis Marselas yra visai kitas žmogus.
Tie, kas bent kartą virtualiai bendravo su nepažįstamuoju, iškart supras, kad „Melas“ – ne tik apie internete slypinčius netikėtumus, socialiai remtinų šeimų vaikų problemas ar išankstinį neigiamą visuomenės požiūrį į tokius vaikus. Tai knyga apie mus visus.
Kūrinys apdovanotas „Edebé“ vaikų ir jaunimo literatūros premija, nominuotas Ispanijos nacionalinei vaikų literatūros premijai.
Daniela Fischerova „Blogykla“
Čekų autorė Daniela Fischerova vaikams ir jaunimui skirtoje knygoje „Blogykla“ iš pažiūros suka pramintu keliu ir kuria populiarų pasakojimą apie magijos mokyklą. Tačiau pažvelgę giliau matome, kad rašytoja parašė visiškai unikalią ir smagią istoriją apie draugystę ir visada nugalintį gėrį.
Istorijos veikėjai yra nemirtingos būtybės, gimusios būti blogomis ir visaip kenkti aplinkiniams. Tačiau užuot gadinę žmonėms gyvenimą, jos pasižymi ypač nepatraukliomis savybėmis – gerumu ir nuoširdumu. Tėvai ir giminės neviltyje, ką gi daryti su tokiais neišauklėtais ir, regis, beviltiškais vaikais? Ir lyg koks išsigelbėjimas atrodo Nenaudėlių tinkluose pasirodęs skelbimas:
„Patyrusi Nenaudėlė pablogins jūsų gerus vaikus. Jūsų vaikas geros širdies? Patikėkite jį man! Grąžinsiu tikrą niekšą.“
Ir taip mokykloje, o tiksliau – blogykloje, atsiduria visas būrelis įdomių mažylių. Žaltvykslė Taputapė, brolis ir sesuo Žandarmė ir Kerštūnas, kūdikis Ragana Mergiščia, moksliukas Laumiukas ir kiti. Blogyklos vadovė Pikčiurna Storžievienė pasirengusi perauklėti šiuos per gerus vaikus ir kaip reikiant juos sugadinti.
Ponia Storžievienė naujiems auklėtiniams skiria įvairias užduotis, pvz., šimtą kartų perrašyti sakinį „Vaikams pranašausiu lygas ir nelaimes“. Lygas su y ilgąja, nes ligos turi būti bjaurios ir trukti labai ilgai – jokių trumpųjų! Kiti vaikai turėjo purvinti langą arba mokytis klaidinti bei labai negražiai keiktis. Iš tiesų sunkūs mokslai! Blogykloje pasirodęs naujokas bloginimo procesą paverčia dar chaotiškesniu.
„Blogykla“ – unikali istorija. Čia veikėjai yra mokomi būti blogais, tačiau jie to visai nenori. Draugystė ir komandinis darbas galiausiai nugali, o skaitytojai išmoksta atskirti gėrį nuo blogio bei nepasiduoti neigiamai įtakai. Knyga labai smagi ir nuostabiai iliustruota.
Daniela Fischerova (g. 1948) – čekų rašytoja ir dramaturgė. Ji baigė Prahos scenos menų akademijos Kino ir televizijos mokyklą. Nuo 1972-ų metų dirbo kino studijoje, vėliau leidyklos „Orbis“ vyriausiąja redaktore. Autorė Josefo Škvoreckio literatūros akademijoje dėsto kūrybinį rašymą. Daniela Fischerova rašo vadovėlius bei knygas vaikams ir jaunimui. Jiems autorė sukūrė daugiau nei trisdešimt istorijų. Rašytojos pasakojimai pasižymi originalumu ir geru humoro jausmu, o pati Daniela sako, kad rašyti vaikams yra pats geriausias darbas pasaulyje.
Iš čekų kalbos vertė Aigustė Vykantė Bartkutė. Knyga skirta pradinukams.
Mili Joni „Dangaus ežys“
Ežių šeima susilaukia mažylių. Ežiukai sparčiai auga ir stiprėja. Dienomis spygliuočiai žaidžia, mokosi ir pažįsta gamtą, o sutemus su seneliu Žynium tyrinėja paslaptingą dangų.
Prisijunk ir tu!
Knyga skirta ikimokyklinukams.