Liepos – rugpjūčio mėn. naujų knygų srautas
Gabija Grušaitė „Neišsipildymas“
2010-tais metais pirmą kartą išleista Gabijos Grušaitės debiutinė knyga „Neišsipildymas“ kalbėjo tuometinių dvidešimtmečių vardu. Romanas tapo gana plačiai aptariamu kūriniu, sulaukė įvairiausių atsiliepimų, bet nepaliko nė vieno abejingo skaitytojo.
„Neišsipildyme“ autorei pavyko sukurti tipinio dabartinio jaunuolio gyvenimo kroniką. Jis kosmopolitiškas ir nepripažįstantis sienų: šiandien geria kapučino Vilniaus kavinėje, ryt – Londone. Jis ieško savęs, jis laisvas rinktis ir keisti sprendimus: šią savaitę peša vištas fabrike, o kitą – ieško nušvitimo Azijoje. Jis perka ekologišką maistą ir rūšiuoja šiukšles. Žinoma, nežiūri televizoriaus, tačiau valandų valandas praleidžia socialiniuose tinkluose.
Nesvarbu, ką jis daro šiandien, bet jaunuolio svajonių darbas yra būtinai susijęs su kūryba ir jis tikrai turi bent kelias meniškai erotines savo nuotraukas.
Būrys hipsterių, snobų, būsimų menininkų pasklidę po pasaulį ieško savo išsipildymo. Išsipildymas – procesas, kuris baigiasi tik po mirties. Tai pasakojimas apie amžiną žmogaus vietos po saule paiešką.
„Neišsipildymas“ yra romanas su laisvės dvasia. Jis kelia jau daugeliui ne viename kūrinyje atpažįstamus klausimus – kas yra žmogus ir ko trūksta mūsų laimei? Šios problemos yra nekintamos, keistis gali tik aplinka, pasaulio šalys, laikas, tačiau tuštuma ir neišsipildymas žmogaus viduje išlieka. Tai romanas, kuriame gausu nutylėjimų, neatsakytų klausimų ir vietos pamąstymams.
Praeito amžiaus dešimto dešimtmečio žmonės romane ras daug nuorodų į savo kartos jaunystę. Vieniems skaitytojams knyga gali pasirodyti depresyvi, kitiems – atvirkščiai – optimistinė. Tekste slypi nemažai melancholija skiestos ironijos.
Gabija Grušaitė sukūrė romaną, kuris lengvai išlaiko dėmesį, kuria intrigą, nepameta siužeto vinių ir pasakojamas labai įtaigiai.
Gabija Grušaitė gimė 1987 metais, Vilniuje. Autorė mokėsi M.K. Čiurlionio menų mokykloje. Vėliau išvyko į Londoną studijuoti socialinių medijų ir antropologijos. Moteris nemažai keliavo, kurį laiką gyveno Malaizijoje. Savo pirmąjį romaną „Neišsipildymas“ išleido 2010-tais metais. Knygą autorė pradėjo rašyti vos devyniolikos metų ir užtruko kelerius metus. 2011-ais metais „Neišsipildymas“ buvo įtrauktas į Metų Knygos rinkimus, taip pat pateko į 2010-tųjų metų kūrybiškiausių knygų sąrašą.
2017-tais pasirodė antroji knyga – „Stasys Šaltoka. Vieneri metai“. Pastaroji yra išversta ir į anglų kalbą.
Meelis Friedenthal „Melancholija“
Romano „Melancholija“ veiksmas nukelia skaitytoją į XVII a. pabaigą. Intelektualas, Leideno universiteto absolventas Laurentijus Hilas gauna Švedijos valstybės stipendiją ir atvyksta tęsti mokslų Tartu universitete. Kartu su savimi jis vežasi papūgą Klodiją ir keistą ligą... Per pagrindinio kūrinio veikėjo monologus, pokalbius, sapnus ir vizijas atskleidžiama tuometinės Livonijos realybė: derliaus žlugimas, visuotinis badas, raganų procesai, prietarų galia, kasdienis smurtas, ligos, grobimai, mirtis. Šiame niūriame fone Tartu universitetas iškyla kaip intelektualių diskusijų, naujausių mokslo ir filosofijos teorijų židinys, kuriame Dekartas galynėjasi su Aristoteliu, o šventiniams pietums tiekiama žuvis. Skaitytojas turi progą susipažinti su humoralinės medicinos principais, Roberto Boilio dalelių, sielos nemirtingumo teorijomis, dalyvauti anatomijos praktikume ir padiskutuoti su garbingais profesoriais.
„Melancholija“ – romanas apie paslaptingą XVII amžiaus „raganių“ ligą, kuri buvo siejama su juodosios tulžies pertekliumi kūne, sukeliančiu iliuzijas ir haliucinacijas. Ar atpažįstate ją šiandien?
Meelis Friedenthal (g. 1973 m.) – estų rašytojas ir teologas. Dėsto Tartu universitete, Teologijos ir istorijos fakultete. Išleido tris romanus: „Aukso amžius“ (2005), „Melancholija“ (2012) ir „Angelų kalba“ (2016). Už romaną „Melancholija“ (orig. pavadinimas Mesilased, lietuviškai – Bitės) 2012 m. autorius išrinktas Estijos Metų rašytoju, o 2013 m. įvertintas Europos Sąjungos literatūros premija.
Jules Verne „20 000 mylių po vandeniu“
Prancūzų rašytojui Jules‘ui Verne‘ui romanas „20 000 mylių po vandeniu“ tapo septintuoju jo literatūrinėje karjeroje. Pirmuosius epizodus savo kūrinio, kurio tikslesnis pavadinimas yra „20 000 lje po vandeniu“, rašytojas pradėjo spausdinti žurnale „Magasin d’éducation et de récréation“ (Auklėjimo ir pramogų žurnalas) 1869 metais, o baigė – 1870-tais.
Romane pasakojama apie prancūzų profesoriaus Pjero Aronakso keliones ir nuotykius ant vandens ir, be abejo, po vandeniu. Profesorius gauna netikėtą kvietimą į amerikiečių ekspediciją. Fregata „Abraomas Linkolnas“, persekiodama laivus skandinančią gelmių pabaisą, susiduria ne su gyvu padaru, o su neįtikimu žmogaus išradimu – fantastišku povandeniniu laivu, vadovaujamu paslaptingojo kapitono Nemo. Staiga baisus sprogimas palieka gyvus tik tris fregatos keleivius: profesorių su tarnu Konseliu ir ūmaus būdo kanadietį, žeberklininką Nedą Lendą. Jie tampa mirtį nešančio Nemo laivo kaliniais ir prieš savo valią leidžiasi į povandeninę odisėją aplink pasaulį pradedant nuo perlais garsėjančių Ceilono vandenų, baigiant kraują stingdančiais Pietų ašigalio pavojais, kol kapitonas Nemas keršija visai žmonijai.
Romano „20 000 mylių po vandeniu“ pagrindinis techninis herojus – povandeninis laivas „Nautilius“ savo vardą gavo iš realybės – taip savo aparatą, vieną pirmųjų pasaulyje povandeninių laivų, 1800-aisis metais pristatytą Napoleonui Bonapartui, pavadino anglų inžinierius Robertas Fultonas. Šitaip paaiškėja populiarios nuomonės klaidingumas – Jules Verne‘as nebuvo plaukiojimo po vandeniu idėjos autorius. Tais metais, kai jis rašė romaną „20 000 mylių po vandeniu“, Prancūzijoje buvo pristatytas didžiausio XIX amžiuje povandeninio laivo „Plongeur“ projektas. Rašytojas buvo su juo susipažinęs ir savo kūrinyje panaudojo kelis inžinierinius „Plongeur“ atradimus.
Heather Morris „Cilkos kelias“
Australų autorės Heather Morris bestseleryje „Aušvico tatuiruotojas“ skaitytojai susidūrė ne tik su skaudžia Lale Sokolov istorija, bet ir susipažino su Cilka Klein – jauna žydaite, kuri taip pat atsidūrė Aušvico koncentracijos stovykloje. Autorė teigė, kad sulaukė daug susidomėjo dėl šios merginos likimo ir nusprendė nepalikti istorijos užmarštyje. Taip gimė antroji tikrais faktais paremta knyga „Cilkos kelias“.
Šešiolikmetė Cilka į Aušvico koncentracijos stovyklą pateko kartu su šimtais tūkstančių žydų. Deja, mergina išsiskyrė savo grožiu ir kaip mat atkreipė aukštų SS valdininkų dėmesį. Prievartavimai ir išnaudojimas buvo įprasti karo ir galios rodymo atributai. Vyresnysis karininkas Švarchuberis nusižiūri jauną moterį ir skiria ją mirtininkų bloko viršininke, o taip pat paverčia savo meiluže. Cilka neturi jokios galimybės rinktis, ir puikiai supranta, kad ši padėtis padės jai išlikti. Deja, po koncentracijos stovyklos išlaisvinimo moters vargai nesibaigė.
Sovietų valdžia apkaltino Cilką bendradarbiavimu su naciais ir žydaitė buvo ištremta į Sibirą. Pačiame baisiausiame Vorkutos gulage ji praleido dešimt metų. Čia ji kentė badą, šaltį, skausmą, tačiau sunkiai dirbo, atsidavusi slaugė ligonius ir galiausiai sutiko žmogų, kuris padėjo atsitiesti – būsimą vyrą Aleksandrą. Su juo Cilka praleido penkiasdešimt savo gyvenimo metų.
Rašydama „Cilkos kelią“ autorė lankėsi moters gimtinėje, namuose, kuriuose ji gyveno sugrįžusi iš tremties, kalbėjosi su kaimynais, nagrinėjo istorinius dokumentus. Cilka Klein buvo realus žmogus nuo mirties išgelbėjęs ne vieną, tačiau pasmerkta visuomenės dėl dalykų, kurių pati nesirinko. Rašytoja kurdama romaną papasakojo ne tik konkrečios merginos istoriją, bet ir visų tų moterų, kurios buvo prievartaujamos, išnaudojamos, o po to dar papildomai dėl to nubaustos.
„Cilkos kelias“ yra knyga apie drąsą, valią, skausmą ir gydančią meilės galią.
Heather Morris gimė Naujoje Zelandijoje, bet jau daug metų gyvena Australijoje. Ji yra scenaristė bei rašytoja. 2003-iais metai susipažinusi su Lale Sokolov ji sukūrė debiutinį savo romaną „Aušvico tatuiruotojas“, kuriame pasakoja apie žmogų, kuris naudodamasis kiek geresne padėtimi koncentracijos stovykloje bandė išgelbėti kuo daugiau likimo draugų. Knyga tapo pasauliniu bestseleriu.
Elizabeth Haynes „Už uždarų durų“
„Už uždarų durų“ yra antroji serijos apie detektyvę Luisą Smit knyga, kurią sukūrė „New York Times“ bestselerių autorė Elizabeth Haynes. Pirmoji dalis – „Po tyliuoju mėnuliu“. Šį kartą autorė pristato dar tamsesnę istoriją ir imasi atskleisti brutalią prekybos žmonėmis realybę.
Knygos „Už uždarų durų“ istorijoje sutinkame dvi stiprias veikėjas. Luisa Smit – karjeros siekianti ambicinga detektyvė, kurios asmeninis gyvenimas atskleidžia trapią ir pažeidžiamą pusę. Skarletė Reinsford – prekybos žmonėmis auka, kuri pamažu išpainioja susivijusias gijas ir atskleidžia siaubingus dalykus. Elizabeth Haynes serija išsiskiria policijos darbo vaizdavimu. Autorė įtraukia apklausos protokolus ir kitus dokumentus, kurie istoriją padaro dar realesnę. Rašytoja nepagailėjo skaitytojų – sukūrė daugybę siužeto vingių, įtampos ir stiprių personažų.
Elizabeth Haynes – britų rašytoja gyvenanti Rytų Anglijoje. Autorė pasakoja, kad istorijas ji rašė kiek tik save prisimena. Būdama trylikos metų Elizabeth nusipirko dėvėtą rašomąją mašinėlę, kurią vos pakėlė. Tačiau kartu su įrenginiu ji praleido daugybę šaunių dienų. Tiesiog rašė.
2005-tais metais draugė autorei parodė „National Novel Writing Month“ svetainę. Tai interneto puslapis, kuris paskelbė iššūkį parašyti 50 tūkstančių žodžių per vieną lapkričio mėnesį. Iššūkis nesiūlė jokio prizo, išskyrus galimybę galiausiai save pavadinti rašytoju. Elizabeth Haynes sėdo ir parašė trilerį apie serijinį žudiką. Čia pat išmoko pamoką, kad blogiukai negali vadintis pažįstamų žmonių vardais. Autorė dalyvavo iššūkyje kiekvienais metais ir jo dėka galiausiai gimė tarptautinis bestseleris „Į tamsiausią kampą“. Šiuo metu ji yra išleidusi šešias knygas.
Sebastian Faulks „Paukščių čiulbėjimas“
„Paukščių čiulbėjimas“ – tai neįtikėtinai emociškai galingas pasakojimas apie nepalaužiamą meilę ir žmogaus dvasios stiprybę negailestingo karo akivaizdoje. Tikra anglų moderniosios literatūros klasika.
Jaunas anglas Stivenas Reisfordas 1910 metais atvyksta į Šiaurės Prancūziją. Apsigyvena Azerų šeimos namuose ir įsimyli nelaimingai ištekėjusią Izabelę. Jiedu pasineria į audringą, slaptą meilės romaną. Stivenas įtikinėja mylimąją palikti savo komfortišką gyvenimą šeimoje, keliauti kartu su juo, ir Izabelė tam pasiryžta. Pasaulis ruošiasi karui, poros santykiai žlunga. Stivenas savo noru išeina kariauti į Vakarų frontą. Meilė Izabelei niekada taip ir neišblėsta. Stivenui tenka patirti nežmoniškus karo žiaurumus, kuriuos išgyvenęs jis nebegali likti toks, koks buvo.
Aistė Masionytė „Portugalija: Atrasti. Mylėti. Ilgėtis“
Aistė Masionytė – žurnalistė, rašytoja, Vilniaus universitete studijavo istoriją, vėliau daugiau nei du dešimtmečius dirbo žurnalistinį darbą, nuo 2015-ųjų pradėjo važinėti į Portugaliją, beveik ketverius metus gyveno pietiniame šalies Algarvės regione, fotografavo, rašė šiam regionui skirtą tinklaraštį, straipsnius Lietuvos spaudai. Labiausiai žavisi portugališka architektūra, spalvomis ir tenykšte augalija.
Autorė kviečia Jus atrasti Portugaliją: pradedant intriguojančia šalies istorija, portugalų charakterio ir kultūros ypatumais, UNESCO saugomais paveldo objektais, pažintimi su bebaimiais keliautojais, skrodusiais vandenyno bangas, ieškant naujų kontinentų, baigiant įdomiausių vietų lankymu.
Apkeliavusi Portugaliją nuo šiaurės iki pietų, nuo rytų iki vakarų, knygos autorė veda skaitytojus raštuotais miestų grindiniais ir stulbinamais Atlanto paplūdimiais; lydi vynuogynais, migdolais, apelsinmedžiais, kamštiniais ąžuolais ir alyvmedžiais apaugusiais slėniais; stabteli pasigėrėti manuelino architektūros stiliaus šedevrais ir tradicinių azuležo plytelių ornamentais, užsuka paskanauti saulės geltonumo pyragėlių...
A. Masionytė ragina keliauti portugališkai, t. y. laikantis vietos žmonių tradicijų, įpročių ir gyvenimo būdo. O jame telpa ne tik jausmingoji fado muzika, ne tik „dievų nektaru“ vadinamas portveinas... Kiek dar daug nežinome apie tolimiausią pietvakarių Europos kraštą, tokį turtingą, įvairų, sklidiną unikalios dvasios!!!
Knygoje pateikiamos įžvalgos ir praktiniai patarimai padės jums perprasti portugališkas subtilybes, pasirinkti tinkamiausią kelionės po Portugaliją būdą ir maršrutą, susikurti savąją nepakartojamą svajonių kelionę.
Megan Miranda „Tobula nepažįstamoji“
Kaip atskleisti tiesą apie kitus, jei privalai nuslėpti savąją?
Žurnalistės Lėjos karjeroje – krizė. Gresia teismo procesas, ji nori skubiai išvykti iš Bostono. Netikėtai sutinka seniai matytą draugę Emą. Pati išgyvendama dramatišką išsiskyrimą, Ema Lėjai pasiūlo kartu kraustytis į mažą miestelį ir pradėti gyvenimą iš naujo. Bet šviesi pradžia greitai apkarsta: užpuolama moteris, kaip du vandens lašai panaši į Lėją, o Ema prapuola...
Aiškėjant svarbioms Emos gyvenimo detalėms, Lėja ima abejoti, ar apskritai ją pažinojo. Įtarimų kyla ir policijai: jokių šeimos narių, jokių pirštų atspaudų... Kamuojama nežinios, Lėja turi permąstyti ir savo pačios praeitį. Kas iš tiesų sutrukdė jos karjerai?..
Šiame miestelyje kiekvienas turi ką slėpti...
Milžiniško populiarumo sulaukusio trilerio „Visos dingusios“ autorė ir vėl neleis atsitraukti nuo knygos. Rašytoja puikiai žaidžia su skaitytojų atmintimi, pateikdama detalių, kurios vienu metu ir atskleidžia, ir nuslepia tiesą.
Sue Prideaux „Aš dinamitas!: Nietzsche‘s gyvenimas“
Novatoriška didžiausio visų laikų filosofijos ikonoklasto biografija. Apdovanota literatūrine 2019 metų Hawthornden premija. The Times knygą pripažino geriausia 2018-ųjų biografija
Friedrichas Nietzsche – vienas paslaptingiausių asmenų filosofijoje, kurio sąvokos – antžmogis, valia siekti galios, vergų moralė – fundamentaliai pakeitė mūsų žmogiškosios būklės suvokimą. Bet ką dauguma žmonių iš tiesų žino apie Nietzsche'ę, išskyrus ūsus, piktą žvilgsnį ir užsitęsusį siejimą su nihilizmu bei fašizmu? Kaip turėtume vertinti mąstytoją, kurį vienodai mėgo Albert'as Camus, Ayna Rand, Martinas Buberis ir Adolfas Hitleris?
Nietzsche rašė, kad visa filosofija yra autobiografiška. Šioje įtikinamoje ir gyvybingoje, mitus griaunančioje biografijoje Sue Prideaux nukelia skaitytojus į talentingo, ekscentriško ir smarkiai susirūpinusio žmogaus pasaulį, nušviesdama įvykius ir žmones, kurie darė įtaką jo gyvenimui ir kūrybai. Nuo ramaus, pamaldžiai krikščioniško auklėjimo – kurį pritemdė mįslinga tėvo mirtis – iki dėstytojo karjeros, atsiskyrėliško filosofavimo aukštikalnėse ir širdį veriančio kryčio į pamišimą, – Prideaux fiksuoja intelektualinį ir emocinį Nietzsche's gyvenimą su romanistams būdingu įžvalgumu ir jautrumu.
Ji taip pat nutapo nepamirštamus jam svarbiausių žmonių portretus, tarp kurių – Richardas ir Cosima Wagneriai, Lou Salomé, fatališka moteris, sudaužiusi Nietzsche'i širdį, ir jo sesuo Elisabeth'ė, arši vokiečių nacionalistė ir antisemitė, manipuliavusi jo tekstais ir pavertusi Nietzsche's archyvą nacių ideologams patrauklia vieta.
„Aš dinamitas!“ – tai biografija, kurią būtina perskaityti visiems, siekiantiems suprasti labiausiai nesuprastą visų laikų filosofą.
Sue Prideaux – rašytoja ir biografė, knygų „Edvardas Munchas: anapus Šauksmo“, apdovanotos James Tait Black Memorial premija, ir „Strindbergo gyvenimas“, įvertintos Duff Cooper premija ir patekusios į trumpąjį Samuel Johnson premijos nominantų sąrašą, autorė.
John Medina „Kaip vystosi kūdikio smegenys“
Garsaus amerikiečių mokslininko, molekulinės biologijos specialisto ir smegenų veiklos tyrinėtojo Johno Medinos knyga skirta ne tik mažylius auginantiems tėvams, bet ir visiems, planuojantiems jų susilaukti.
Autoriaus patarimai remiasi naujausiais neurologijos, neuropsichologijos tyrimais, tačiau pateikti žaismingai, įdomiai ir suprantamai kiekvienam skaitytojui. Esminė knygos mintis, kad tėvystė – tai pirmiausia tinkamų sąlygų vaiko smegenims vystytis sudarymas, įskaitant mamos nėštumo laikotarpį. Be galo svarbu ir šeimos atmosfera.
Knygoje griaunama daugybė įsišaknijusių mitų, tokių kaip „jei būsima mama klausysis klasikinės muzikos, kūdikio smegenys bus labiau išsivysčiusios“, „kuo daugiau lavinamųjų žaislų – tuo geriau“, ir pan.
„Džyru džyru muzikėlė: tartį lavinančios dainelės“
Visiems žinomos ir mažiau girdėtos linksmos lietuvių liaudies dainelės vaiko tarčiai lavinti.
Dainuoti smagu ir naudinga.
Mokantis dainas gerėja tarimas ir atmintis.
Knygelė „Džyru džyru muzikėlė“ sukurta visiems, kam būtų pravartu išmokti gražiai ištarti raides ir žodžius. Bet ne tik jiems. Visi norintys smagiai pamiklinti liežuvį greitakalbėmis-greitadainėmis, kuriems smagu traukti tradicines lietuviškas melodijas, galės šią knygelę vartyti, klausyti ir dainuoti kartu su vaikais. Dainelių melodijos nesudėtingos, jos įrašytos ir greitu, ir lėtu tempu. Muzikinis motyvas vis pasikartoja, tad mokantis bus paprasčiau įveikti sudėtingus tratančių, šnypščiančių, dardančių kalbos garsų iššūkius, o įveikus – patyrinėti ir pasidžiaugti nuostabiomis vaikiškomis dainelių herojų (vilko, lapės, kurmio, briedžio, sraigės, žiogo, pempės, širšinėlio) istorijomis, kurias šmaikščiai pasakoja knygelės piešiniai.
Knygelės sudarytoja Aušra Žičkienė yra projekto „Tilidūda“ sumanytoja, humanitarinių mokslų daktarė, Lietuvos literatūros ir tautosakos instituto Dainyno skyriaus vyresnioji mokslo darbuotoja.
Daineles aranžavo kompozitorius, aktorius Vytautas Leistrumas, vaidinantis įvairiuose Keistuolių ir „Atviro rato“ teatrų spektakliuose, aktyviai kuriantis muziką filmams ir spektakliams bei koncertuojantis su bendraminčių grupe „SOLO ansamblis“.
Talentingo dailininko Dovydo Čiuplio iliustracijos pradžiugins ne tik vaikus, bet ir suaugusiuosius.
Žydrė Dargužytė-Černiauskė „Rašymo terapija: Nuo žodžio iki jausmo“
Živilė Avital Juonytė „Žydų šventės ir tradicijos“
Jau ne vienerius metus juntamas augantis visuomenės susidomėjimas autentišku Lietuvos žydų pasauliu, tradicijomis ir papročiais. Knygoje siekiama skaitytojus supažindinti su šimtmečius lietuvių kaimynystėje gyvenančios žydų bendruomenės etnine kultūra, prisidėti prie savitarpio supratimo ir tolerancijos sklaidos. Plačiajai visuomenei skirtame pažintiniame leidinyje pristatomos žydų religinės ir pasaulietinės šventės bei su jomis susijusios tradicijos, žydų gyvenimo ciklas ir jį lydintys papročiai, supažindinama su šeštą tūkstantmetį skaičiuojančiu žydų kalendoriumi.
Šio leidinio nereikėtų laikyti išsamiu žydų švenčių ir gyvenimo būdo vadovu ar vadovėliu, skirtu praktikuojantiems žydams. Greičiau tai įvadas į nepaprastai turtingą ir įvairialypę žydų kultūrą, į kurią reikia pažvelgti per spalvingą švenčių ir gyvenimo ciklo prizmę. Knyga ne tik praturtintų Jūsų žinias, pateiks atsakymus apie žydiškąją tradiciją, bet ir iškels naujų klausimų bei paskatins toliau eiti pažinimo keliu.
Živilė Avital Juonytė – tarptautinės komunikacijos specialistė, knygos „Izraelis ir jo žmonės“, straipsnių bei paskaitų žydų kultūros tema autorė. Baigusi magistrantūros studijas Jeruzalės Hebrajų universitete, ne vienerius metus dirbo Valstybiniame Vilniaus Gaono žydų muziejuje. Nuo 2019 m. gyvena Tel Avive.
Vaidotas Januškis „Kelionių takais: Nuo snieguotų viršūnių iki džiunglių“
Naujoje knygoje autorius pasakoja apie savo keliones: pradžioje pėstute, po to valtimis bei baidarėmis, vėliau slidėmis po užpoliarės tundrą, pačių suręstais plaustais kalnų upių rėvomis ir slenksčiais. Keliauta ir saulės išdegintų dykumų barchanais, ir per Stalino represijų tremtinių kaimus bei politinių kalinių buvusių lagerių vietas Sibire.
Autorius daug dėmesio skiria kalnams, pasakoja, kaip įveikė snaudžiančių ugnikalnių kraterius, milžiniškus ledynus ir užkopė į daugelio kalnų snieguotas viršūnes. Per šias keliones autoriui teko sutikti daugiau nei šimto tautybių žmonių, pabendrauti, išgirsti jų legendų, pamatyti jų papročių, paskanauti meškienos, šunienos, krokodilienos, krabų, maralų, banginių mėsos.
Vaidotas Januškis – žinomas Lietuvos geografas, keliautojas, mokslininkas, knygų autorius. Kelis dešimtmečius darbavosi Vilniaus universitete ir Vilniaus pedagoginiame universitete, yra gamtos mokslų daktaras. Be to, jis yra mokslo populiarinimo knygų „Tikėtina“, „Pasaulio paslaptys“, „Žemė – vandens planeta", „Gyvūnų gebėjimai", „Neįtikėtina“ autorius. Su ekspedicijomis yra keliavęs nuo Baltijos iki Kamčiatkos, nuo Arkties iki Pamyro, klajojo po Europą, Aziją, JAV ir Kanadą, Vidurio Ameriką, kelis kartus plaukiojo po Ramųjį vandenyną ir daugelį jūrų.
Rytas Šalna „Kelionių razinos“
Plečiantis kelionių geografijai, klajojant po margąjį pasaulį, šokinėjant iš vieno žemyno į kitą, teko patirti labai daug įvairių situacijų: nuo linksmų iki netikėtų, nuo pribloškiančių iki pamokančių. Vienų priežastimi būdavo pakeleiviai, kitų – pats autorius ir jo patirtis ar, atvirkščiai, jos nebuvimas, dar kitų – gamtos stichijos, kultūriniai skirtumai ar tiesiog atsitiktinumai.
Autorius – geografas, keliautojas Rytas Šalna, jau daugiau kaip dvidešimt penkis metus dirbantis gidu visuose žemynuose, išskyrus Antarktidą, į šią knygą sudėjo apie septyniasdešimt tokių kelionių istorijų, Jis šmaikščiai pasakoja ir daug asmeninių nuotykių, ir istorijų, nutikusių lydint keliaujančius žmones. Šis rinkinys yra autoriaus gyvenimo ir kelionių aukso fondas.
Skaitydami būtinai pasijuoksite iš autoriaus ir iš kuriozinių situacijų, o gal rasite ir naudingų patarimų, kurie praverstų keliaujant po pasaulį.
Rytas Šalna gimė 1967 m., studijavo Vilniuje geografiją, šio mokslo didaktiką Vokietijoje, dirbo mokytoju ir dėstytoju, yra parašęs per 50 geografijos ir istorijos vadovėlių, metodinės literatūros. Nuo 1995 m. kaip kelionių organizatoriaus „Grūda“ gidas dirba įvairiuose pasaulio regionuose, darbo patirtis apima daugiau nei 50 valstybių, iš kurių Afrikos šalys, Australija ir Naujoji Zelandija yra pagrindinė specializacija. Turizmo tematika yra parašęs kelis šimtus straipsnių, išleidęs knygas „Geokubas“, „Įdomybių geografija“, „Kelionių razinos“, „Peru spalvos“, kaip keliautojas ir žurnalistas dalyvavęs daugybėje radijo, televizijos laidų ir reportažų.
Rytas Šalna „Kia Ora: Naujoji Zelandija“
„Kia ora, Naujoji Zelandija“ yra pirmoji lietuvių autoriaus knyga apie šią tolimą šalį. Joje pristatoma didelė temų įvairovė: geografinė aplinka ir reiškiniai, gyvoji gamta, istorija, maorių kultūra, ekonomika, turizmas. Knygoje atskleidžiamas gyventojų mentalitetas bei pribloškianti gamta, kaip magnetas traukianti iš viso pasaulio. Išskirtinai daug dėmesio skiriama unikaliai maorių kultūrai, išgyvenusiai sunkius laikus, o dabar tapusiai neatsiejama šalies dalimi. Kur gi dar mūsų Žemėje taip arti vienas kito yra fjordai, ugnikalniai, išsvajotieji smėlio paplūdimiai ir ledynai, tankūs paparčių miškai ir geizeriai? Ir kur kitur dar galima pamatyti tokį harmoningą Polinezijos kultūros ryšį su europiečių kolonijine praeitimi tokioje gražioje aplinkoje su tiek daug niekur nesutinkamų endeminių augalų ir gyvūnų? Visa tai – Naujojoje Zelandijoje.
Anna Woltz „Gipsas“
Nyderlandų autorės Anna Woltz knyga „Gipsas“ yra smagi nuotykių istorija skirta jauniesiems skaitytojams. Tai pasakojimas apie vieną žiemos naktį ligoninėje.
Pagrindinei veikėjai ir pasakotojai Felicijai yra dvylika metų. Ji ligoninėje atsidūrė kartu su sesute, kuri patyrė nedidelę dviračio avariją. Felicijos šeimai teks luktelėti, kol gydytojai Bentei sutvarkys pirštą. Tačiau laukti taip nuobodu! O čia dar pykstasi besiskiriantys tėvai. Felicija pasprunka tyrinėti ligoninės. Jai tai atrodo daug smagiau nei klausytis barnių ar nuobodžiai stypsoti vietoje. Klajodama po ligoninės koridorius Felicija netrunka susirasti draugų. Čia ji sutinka penkiolikmetį Adamą, kuris į ligoninę atvyko aplankyti neišnešioto broliuko. Vaikai į savo nedidelį būrelį priima ir keistuolę Primulą, kuri ką tik patyrė operaciją. Ši keista komanda patiria ne vieną nuotykį, o draugystė padeda išspręsti iškilusius sunkumus.
„Gipsas“ lengvai įtraukia, mat knygoje gausu nuotykių, įtampos, o veikėjų charakteriai įdomūs, nestokojantys iškalbos, humoro jausmo bei drąsos.
Anna Woltz prisipažįsta, kad prieš pradėdama rašyti knygą pati ligoninę pažinojo tik kaip eilinė pacientė. Tačiau čia chirurge dirba jos sesuo, kuri leido autorei kartu praleisti visą dieną ir naktį. Rašytoja akylai stebėjo aplinką, tyliai šnabždantį ligoninės personalą, pypsinčius telefonus ir ekranus, koridoriuose laukiančius artimuosius. Toks tyrimas leido kuo tiksliau pavaizduoti ligoninės pasaulį. Neapsieita ir be kuriozų. Parašiusi „Gipsą“ autorė jį parodė seseriai. Šią ypač prajuokino vieta, kurioje Anna rašo apie į operacinę adatą veriamą siūlą. Realybėje to daryti nereikia, nes įrankis yra jau iš karto su siūlu. Anna Woltz tik pasidžiaugė, kad spėjo šį savo neapsižiūrėjimą ištaisyti iki išspausdinant knygą.
Anna Woltz gimė 1981-ais metais. Ji laikoma viena perspektyviausių ir svarbiausių jaunos kartos olandų rašytojų vaikams. Autorė parašė jau dvidešimt keturias knygas. Vienos jų yra nuotykinės ir orientuotos į dešimties metų vaikus, o kitos skirtos paaugliams („young adult“ žanras). Kūriniai išversti į jau beveik dvidešimt kalbų. „Gipsas“ – yra pirmoji lietuviškai išversta autorės knyga. 2018-tais metais pagal šį kūrinį buvo sukurtas filmas. Taip pat už istoriją rašytoja buvo apdovanota auksiniu grifeliu – tai yra apdovanojimas už nyderlandų kalba parašytą geriausią metų knygą vaikams.
Iš nyderlandų kalbos vertė Birutė Avižinienė.
Vytautas V. Landsbergis „Kas tas Pūkis?“
„Kas tas Pūkis?“ – penkios pirmosios lapiuko Pūkio pasakos vienoje knygoje.
„Kas tas Pūkis?“ – tai pasakos apie lapiuko Pūkio pažintis su aplinka: jausmais, daiktais ir sutvėrimais. Jose paprastu, žaismingu stiliumi apšnekama viena konkreti vaikui suprantama problema, ar supažindinama su kokiu nors gyvenime laukiančiu sudėtingesniu reiškiniu, tarkim, dėde dantistu, ir pan.
Pirmosios pasakos susilaukė daugybės teigiamų įvertinimų, nuskambėjusių tiek iš profesionalių vaikų edukologų lūpų, tiek iš tėvų.
Skirtos 2–7 metų vaikams.