Rugsėjo mėnesio naujų knygų srautas
Peter Godfrey-Smith „Kiti protai: apie aštuonkojį, jūrą ir sąmonės kilmę“

Nors žinduoliai ir paukščiai laikomi protingiausiomis Žemėje gyvenančiomis būtybėmis, pastaruoju metu paaiškėjo, kad protiniais gabumais jiems nenusileidžia iš tolimos gyvybės medžio šakos išsivystę galvakojai moliuskai, tokie kaip kalmarai, sepijos, o labiausiai – aštuonkojai. Nelaisvėje laikomi aštuonkojai geba atskirti prižiūrėtojus, įsiveržti į greta stovintį rezervuarą dėl ėdesio, paleidę čiurkšlę, išjungti elektros lemputę, užkimšti kanalizaciją ir bebaimiškai pasprukti. Kaip nutiko, kad tokiais gabumais apdovanoti gyviai evoliucionavo taip radikaliai nuo mūsų, žmonių, nutolusioje šakoje? Ar tai reiškia, kad per evoliuciją protas kūrėsi ne vieną, o bent du kartus? Pažintis su aštuonkoju leidžia priartėti prie mums svetimo protingo gyvūno. Ko galime pasimokyti susidūrę su juo?
Knygoje „Kiti protai“ Peteris Godfray-Smithas, žymus mokslo filosofas ir patyręs nardytojas su akvalangu, pasakoja visiškai naują subjektyvios patirties pradžios istoriją – kaip gamta ima suvokti save. Godfray-Smithas pabrėžia, kad ši istorija daugiausia vyksta vandenyne, kur atsirado pirmieji gyvūnai. Sekdamas proto vystymosi kelią autorius rodo, kaip nesuvaldomos, paskiros jūra gabenamos ląstelės pradeda gyventi kartu ir tampa galinčiomis justi, veikti ir keistis signalais. Šiems primityviems organizmams susijungus su kitais, jie tapo sudėtingesni. Pirmosios nervų sistemos greičiausiai išsivystė ankstyviesiems medūzos giminaičiams, vėliau – galvakojams, kilusiems iš vos pastebimų moliuskų, kurie paliko savo kriaukles ir pakilę nuo dugno leidosi į grobio paieškas, išsiugdydami tam būtiną didesnį intelektą. Žinduoliai ir paukščiai, nepriklausomai nuo šių organizmų, vėliau pradėjo savo atskiras evoliucines keliones.
Tačiau kokiu intelektu pasižymi galvakojai moliuskai? Remdamasis naujausiais moksliniais tyrimais ir savo paties nardymo metu patirtais nuotykiais, Godfray-Smithas bando išsiaiškinti daugybę šiuos padarus apvijusių mįslių. Kaip aštuonkojis, socialaus gyvenimo nemėgstantis atsiskyrėlis, tapo toks protingas? Koks jausmas turėti galybe neuronų užpildytus aštuonis čiuptuvus, kurių kiekvienas iš esmės gali galvoti pats už save? Kas nutinka aštuonkojams atsisakius savo kaip vienišių gyvenimo būdo ir pradėjus burtis draugėn, kaip tai nutiko išskirtinėje Australijos pakrantės vietoje?
Atsigręždamas į gyvybės kilmės pradžią ir lygindamas žmones su jų nepaprastais giminaičiais gyvūnais, Godfray-Smithas naujai nušviečia aštuonkojų protus – lygiai taip pat ir mūsų pačių.
Užsisakykite
Užsisakykite
Scott H.Young „Spartusis mokymasis“

Knygoje „Spartusis mokymasis“ pateikiami principai, kaip greitai įvaldyti sudėtingus įgūdžius. Tai rimtas vadovas, kaip saviugda užsitikrinti profesinę ateitį ir įgyti didžiulių konkurencinių pranašumų.
Šiais audringų ekonominių ir technologinių pokyčių laikais išsilaikyti priekyje įmanoma tik nuolat užsiimant saviugda – visą gyvenimą mokantis naujų idėjų, dalykų ir įgūdžių. Norėdami daugiau pasiekti ir išsiskirti iš kitų turite tapti sparčiojo mokymosi aistruoliais.
Naujų įgūdžių sunkiausia išmokti todėl, kad žmogus manosi kuo puikiausiai išmokęs mokytis dar bestudijuodamas, tad problemas ir toliau sprendžia „senais gerais" būdais. Knygoje „Spartusis mokymasis“ griaunamos tos nuostatos ir pateikiama labai veiksmingų strategijų, kaip pakeisti tokią mąstyseną bei kaip mokytis kitaip, kad įsiminta informacija kuo ilgiau išliktų galvoje.
Scottas H. Youngas pateikia naujausių tyrimų duomenis, kaip mokytis efektyviausiai, pasakoja apie kitus sparčiojo mokymosi entuziastus: tarp jų ir apie Benjaminą Frankliną, šachmatų didmeistrę Juditą Polgár, Nobelio premijos laureatą fiziką Richardą Feynmaną bei kitus, tokius kaip mažai kam žinomas šių laikų polimatas Nigelas Richardsas, kuris, nemokėdamas prancūzų kalbos, sugebėjo laimėti pasaulinį žaidimo Kriss-Kross turnyrą prancūzų kalba.
S. H. Youngas aprašo būdus, kaip jam ir kitiems pavyko įgyti žinių, ir atskleidžia, kad spartusis mokymasis nėra tik kažkoks neaiškus vien užkietėjusiems savamoksliams būdingas įgūdis – tai rimtas įrankis, tinkamas visiems, norintiems pasiekti geresnės karjeros, veiksmingiau mokytis ir pagerinti savo gyvenimą.
Užsisakykite
Užsisakykite
Jeff Speck „Vaikštomas miestas“

Kaip urbanistas ir miestų planuotojas Jeffas Speckas visa savo profesinę karjerą paskyrė tam, kad padėtų miestams klestėti. Po trijų dešimtmečių ieškojimų jis priėjo prie išvados, jog gyvenimo kokybė mieste labiausiai priklauso nuo vieno dalyko – miesto pritaikymo žmogui, nepriklausomam nuo transporto.
„Vaikštomas miestas“ pateikia dešimt paprastų žingsnių, kurių deka gyvenimas jūsų mieste gali tapti gerokai kokybiškesnis.
Užsisakykite
Užsisakykite
James Nestor „Kvėpavimas: Naujas mokslas apie užmirštą meną“

Užsisakykite
Dr. David Raubenheimer ir Dr. Stephen J. Simpson „Valgykit kaip žvėrys!: Kokių sveikos mitybos mokslo paslapčių galime pasimokyti iš gamtos“

Mūsų protėviai, iš kurių išsivystėme, intuityviai jautė, kiek ir kokio maisto reikėjo jų kūnui, tad maitinosi išlaikydami idealią maistinių medžiagų pusiausvyrą. Pradedant laukiniais babuinais ir baigiant lipniais pelėsiais glitūnais, visi gyvi organizmai instinktyviai žino, kaip derinti mitybą. Visi, išskyrus šiuolaikinius žmones. Kada ir kodėl mes praradome šį gebėjimą, ir ar įmanoma jį susigrąžinti?
Pasakodami įtraukiančią mitybos mokslo ir evoliucinės biologijos istoriją bei remdamiesi daugelį metų trukusiais novatoriškais tyrimais, Davidas Raubenheimeris ir Stephenas Simpsonas nuosekliai atskleidžia atsakymus į šiuos klausimus. Jų spalvingos mokslinės kelionės metu skaitytojai apkeliaus visą Žemės rutulį – nuo Keiptauno prieškalnių iki Arizonos dykumų bei pažangiausių tyrimų centro Sidnėjuje. Mokslininkams tikrinant savo hipotezes su įvairiais gyvūnų karalystės nariais, skaitytojai susipažins su skėriais, pelėmis ir netgi gorilomis.
Šios didingos mokslinės kelionės rezultatas – jungtinė mitybos teorija, išryškinanti svarbias prielaidas apie augančią medžiagų apykaitos ligų ir nutukimo epidemiją. D. Raubenheimeris ir S. Simpsonas pateikia naudingų įžvalgų, padėsiančių įvertinti nepageidaujamą šalutinį madingų dietų poveikį, kontroliuoti savo mitybos aplinką ir suvokti, kad tai, kas skanu ir sveika, yra sudėtinė tinkamos mitybos dalis.
Užsisakykite
Užsisakykite
Lori Gottlieb „Gal norėtumėte apie tai pasikalbėti?“

Užsisakykite
Tomas Vaiseta „Ch.“

Scenos darbininko Šarlio, šios knygos pagrindinio veikėjo ir pasakotojo, žodžiais tariant, tai romanas apie pirmąjį tikrą teatrą, nes jame vaidinama iki galo – iki mirties. Tokie teatrai esą kuriasi juodžiausiais negandų metais, kad atpirktų žmonijos nuodėmes. Į romano sceną žengę aktoriai atkartoja istoriškai realiai Viduramžių spektakliuose vaizduotą Paryžiaus vyskupo šventojo Dionizo kankinimo istoriją: juos degina, plaka, atiduoda suėsti laukiniam žvėriui. Šį pasakojimą galima skaityti kaip nužudytos dukters gedinčio tėvo elegiją, kaip nuorodų į Bibliją, Karolingų kultūrą ir grožinę literatūrą kupiną skaistyklos alegoriją, kaip apsimetėlio pranašo perspėjimą apie Europos kultūros pabaigą arba kaip odę katinams, atsiųstiems grumtis su Velniu.
Žodingas, daugiasluoksnis, intelektualus idėjų romanas „Ch.“ (siūloma tarti „cha“) provokuoja skaitytojus pačius nuspręsti, ką jie skaito. Ironiškai, kartais groteskiškai ir absurdiškai kviečiama kartu mąstyti apie mirties kultūrą ir jos prasmę, pareigos reikšmę, meno paskirtį ir Vakarų kultūros vertybinius pamatus, vadinamąją „mažojo žmogaus“ idėją, amžiną, nesiliaujančią dieviškųjų ir demoniškųjų pradų kovą.
Tomas Vaiseta (gim. 1984) – rašytojas ir istorikas, Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto dėstytojas. Jo debiutinis apsakymų rinkinys „Paukščių miegas“ (2014) pateko į Metų knygos rinkimų knygų suaugusiesiems penketuką ir Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto skelbiamą kūrybiškiausių knygų dvyliktuką. Romanas „Orfėjas, kelionė pirmyn ir atgal“ (2016) įtrauktas į Metų knygos rinkimų knygų suaugusiesiems penketuką. Autorius parašė dvi istorines monografijas: „Nuobodulio visuomenė“ (2014) ir „Vasarnamis“ (2018). Jis apdovanotas Kazimiero Barėno ir Jurgio Kunčino vardo literatūros premijomis.
Užsisakykite
Užsisakykite
Gytis Norvilas „Akla valtis“

Užsisakykite
Ida Povilaitė „Homo Office“

Užsisakykite
Sondra Rankelienė „Enigma Duplex, arba Dviguba mįslė“

Užsisakykite
Vilius Kočiubaitis „Gydytojai miršta kitaip“

Užsisakykite
Herkus Kunčius „Kolūkio metraščiai“

Užsisakykite
Andreï Makine „Mylima moteris“

Užsisakykite
Kate Elizabeth Russell „Tamsi Vanesa“

Užsisakykite
Ingmar Bergman „Vilko valanda. Riksmai ir kuždesiai. Komunija. Tarytum veidrody“

Užsisakykite
Sofi Oksanen „Šunų aikštelė“

Užsisakykite
B.A. Paris „Psichoterapeutas“

Užsisakykite
Anders Roslund „Saldžių sapnų“

Užsisakykite
Kyra Sundance „10-ties minučių šuns dresūros užsiėmimai“

Užsisakykite
Kristina Ohlsson „Vaiduoklių namo paslaptis“

Užsisakykite
Bjarne Blomkvist „Trijulės byla. Vagystė muziejuje“

Užsisakykite
Kostas Kubilinskas „ Kas ten miške traška braška?

Užsisakykite
Sandra Valavičiūtė „Mįslių gatvė“

Užsisakykite
„Legenda apie Gedimino pilį“

Užsisakykite
Marie Voigt „Švieselė sužibusi naktį“

Užsisakykite