Abraomas Kulvietis


​Grafiko Antano Rimanto Šakalio estampas
​​
KULVIETIS Abraomas – vienas lietuvių raštijos pradininkų, lietuvių kultūros veikėjas. Gimė apie 1510 m. Kulvoje (Jonavos r.).
​1528–1537 m. studijavo Krokuvos, Liuveno, Vitenbergo, Leipcigo, Sienos universitetuose. Teisės mokslų daktaras (1537 m.).
​1539 m. Vilniuje įsteigė pirmąją aukštesniąją mokyklą ir iki 1542 m. jai vadovavo. Persekiojamas už reformacijos idėjų skelbimą, išvyko į Karaliaučių. Buvo kunigaikščio Albrechto Brandenburgiečio patarėjas, partikuliaro (aukštesniosios mokyklos) vedėjas, 1544 m., įsteigus Karaliaučiaus universitetą, – jo graikų ir hebrajų kalbos profesorius. Turėjo turtingą biblioteką. Vienas pirmųjų išvertė į lietuvių kalbą giesmių, psalmių, lotynų kalba paskelbė publicistinį raštą „Tikėjimo išpažinimas“ („Confessio fidei“, 1543 m.), kuriame išdėstė konfesines ir patriotines pažiūras. Iš verstų giesmių težinoma viena – „Malonus dėkavojimas“, kuri buvo išspausdinta M. Mažvydo giesmyne (1570 m.). A. Kulviečio veikla padėjo formuoti prielaidas pirmajai lietuviškajai knygai pasirodyti.

Mirė 1545 m. birželio 6 d. Kulvoje, ten ir palaidotas.
 
1978 m. Abraomo Kulviečio gimtinėje pastatytas paminklas: obeliskas ir paminklinė lenta. Joje įrašas: „Šiose apylinkėse/ buv. Kulvos dvare/ gimė ir mirė/ Abraomas Kulvietis/ 1510?-1545/ lietuvių kultūros veikėjas/ Karaliaučiaus/ universiteto profesorius/“, (toliau – tekstas lotynų kalba). Paminklo autorius – Kęstutis Gibavičius. Manoma, kad šis paminklas stovi ant A. Kulviečio kapo. Lietuvos šviesuolio atminimą taip pat įamžina 1995 m. rugsėjo mėnesį Ramybės skvere pastatytas ąžuolinis paminklas. Jame išdrožtas A. Kulviečio bareljefas su knyga. Įrašas medyje: „Pagarbintas būki ir/ pačestavotas/ Abraomas/ Kulvietis/ 1510-1545/ 1995“. Paminklo autorius – Vidas Cikana. ​Abraomo Kulviečio vardu pavadinta gatvė Jonavoje ir Vilniuje, o 1999 m. – Kulvos (Jonavos r.) pagrindinė mokykla (nuo 2015 m. –  Jonavos r. Kulvos Abraomo Kulviečio mokykla) ir 76-oji vidurinė mokykla Vilniuje (nuo 2015 m. – Vilniaus Abraomo Kulviečio klasikinė gimnazija). 2005 m. Jonavos viešoji biblioteka išleido bibliografijos rodyklę „Lietuvos šviesuolis Abraomas Kulvietis (apie 1510–1545)“, kurią sudarė Regina Lukoševičienė. 2009 m. Jonavoje, Santarvės aikštėje, Abraomui Kulviečiui pastatytas paminklas. Skulptoriai – Konstantinas Bogdanas ir Mindaugas Šnipas.

​Šaltinis: Jonavos krašto žmonės. – Jonava : Linotipas, 2000. – P. 101–102, ​papildyta.



„Tikėjimo išpažinimas“ (PDF) Šaltinis: www.šaltiniai.info 

​​
Abraomo Kulviečio gyvenimas ir veikla
​Valentina Zujevaitė
XVI amžius Lietuvos istorijoje užima išskirtinę vietą – tai naujos lietuviškos kultūros, būdingos naujiesiems amžiams, klestėjimo laikotarpis. Iš Vakarų Europos sklindanti humanizmo, renesanso ir reformacijos banga paskatino pokyčiams ir Lietuvos visuomenę: viduramžišką vertybių sistemą ėmė keisti naujųjų amžių vertybės ir pažiūros, kova tarp seno ir naujo vertė polemizuoti, rengti disputus, ieškoti tiesos. Šioje kovoje dėl Lietuvos žmonių protų ir tikėjimo išpažinimo kūrėsi ir skleidėsi lietuviškoji kultūra.
 
A. Kulviečio gimimo data paremta spėliojimais, užuominomis pirmųjų jo biografų raštuose. Tiksliai žinoma gimimo vieta – tai Kulvos dvaras, 9 km nuo Jonavos. A. Kulviečio tėvai, vidutinio turtingumo bajorai, Petras Kulvietis (mirė 1542 m.) ir Elzbieta Kulvietienė Jodataitė (mirė 1550 m.). Jo jaunesnysis brolis Adomas mirė 1594 m., pergyvenęs Abraomą veik penkiasdešimt metų. A. Kulviečio genealogija siekia XV a. Pirmasis žinomas protėvis – Ginvilas, kuris, anot V. Biržiškos, buvo Abraomo prosenelis. Savo giminei pažymėti Kulviečiai vartojo Gulbės ženklą. Šis ženklas vaizduojamas Karaliaučiaus matrikuluose prie A. Kulviečio pavardės.

​Abraomas Kulvietis – iškili šios epochos asmenybė. Jo biografija atspindi prieštaringą XVI amžiaus dvasią. Humanistas, lietuviškos raštijos pradininkas, reformacijos skleidėjas, profesorius, senųjų kalbų žinovas, troškęs dirbti Lietuvos labui, A. Kulvietis tikslingai ieškojo savo kelio, skaudžiai išgyveno ištrėmimą iš Lietuvos. A. Kulvietis buvo pirmoji asmenybė, rodanti, kad ir vidurinioji bajorija ėmėsi profesionaliosios kultūrinės veiklos, jungėsi į besitelkiančios lietuvių inteligentijos sluoksnį. Šį kelią A. Kulvietis rado remdamasis reformacijos idėjomis.

​Vaclovas Biržiška, Ingė Lukšaitė bei kiti autoriai plačiai tyrinėjo A. Kulviečio veiklą ir darbus, tačiau, trūkstant istorinių šaltinių, tebelieka daug neatsakytų klausimų: kada gimė Abraomas Kulvietis, kaip jis atrodė, kur jo kapas?

​Manoma, kad studijoms užsienyje A. Kulvietis ruošėsi privačiai kuriame nors Bilevičių dvare apie Kražius ir Raseinius, greičiausiai Viduklėje. Išvykęs į užsienį studijuoti, Vakarų Europoje A. Kulvietis praleido dešimt metų. 1528 m. įstojo į Krokuvos universitetą, po metų gavo bakalauro laipsnį, čia užrašytas „Abraham de Kolwa“. Kitus šešerius metus (iki 1535 m.) jis studijavo įvairiuose universitetuose. Apie šį pirmųjų jo studijų laikotarpį nėra patikimų žinių, tad iki šiol nenustatyta, kur A. Kulvietis studijavo 1530–1535 metais. Manoma, kad iš Krokuvos jis nuvyko į Liuveno universitetą. Kai kurie šaltiniai nurodo, kad čia mokėsi pas garsųjį humanistą Erazmą Roterdamietį. V. Biržiška paneigia nuomonę, kad A. Kulvietis buvo Erazmo mokinys, nes 1529–1535 m. Erazmas dėstė Freiburgo universitete, o to universiteto paskelbtuose dokumentuose nėra A. Kulviečio pavardės. Jonas Laužikas daro prielaidą, kad A. Kulvietis, siekdamas pažinti naujausias humanistines idėjas ir susipažinti su žymiausiais tų idėjų skleidėjais, galėjo Bazelyje ar Freiburge aplankyti Erazmą ir išklausyti vienos ar kelių jo paskaitų. Šiuo laikotarpiu A. Kulvietis įgijo rimtą senovės kalbų pažinimą. Anot V. Biržiškos, kuris rėmėsi ankstyviausiais Kulviečio biografais, lotynų, graikų ir hebrajų kalbas jis pažino ne blogiau už savo gimtąją kalbą. Tikėtina, kad šiuo metu jis gavo magistro laipsnį. Šio laikotarpio A. Kulviečio studijų mecenatas nenustatytas. V. Biržiškos nuomone, labiausiai tikėtina, jog tai buvo Lietuvos kancleris ir Vilniaus vaivada Albertas Goštautas. Taip pat manoma, kad šiuo metu A. Kulviečio studijas šelpė ir tėvai, matyt, tuomet ir atsirado 104 kapų (1 kapa – 60 grašių) lietuviškų grašių skola, kurią jau po Abraomo mirties išmokėjo jo motina.

​1535 m. A. Kulvietis grįžo į Lietuvą. V. Biržiška neabejoja, kad tuo metu Kulvietis dar buvo katalikų kunigas, nes vėliau gavo leidimą sakyti pamokslus Vilniaus Šv. Onos bažnyčioje. Gali būti, kad kaip tik tuo laiku (1535–1536 m.) A. Kulvietis buvo įšventintas katalikų kunigu. Lietuvoje jis praleido apie metus laiko: viešėjo pas tėvus, susitiko su savo rėmėju Lietuvos kancleriu ir Vilniaus vaivada Albertu Goštautu. Gavęs jo rekomendaciją, 1536 m. išvyko pas Prūsijos kunigaikštį Albrechtą, kuris A. Kulvietį nukreipė į Leipcigo universitetą. Ten 1536 m. vasaros semestrui įsirašė „Abraamus Culvensis Lituanus“. Nuo 1537 m. jis studijavo Vitenbergo universitete. A. Kulvietis buvo pirmasis lietuvis, stojęs į tą universitetą, nepaisant, kad Žygimantas Senasis buvo uždraudęs lankyti šį protestantizmo židinį. Čia mokėsi pas Martyno Liuterio bendramintį, vokiečių reformatą Filypą Melanchtoną. Kitais metais A. Kulvietis aplankė Romą, nepilnus metus studijavo Sienos universitete, ten apsigynė teisės mokslų daktaro laipsnį.

​1538 m. pradžioje vėl grįžo į Lietuvą. Tuo metu Vilniuje gyveno Lietuvos didysis kunigaikštis Žygimantas Augustas ir karalienė Bona. Albertas Goštautas valdovams pristatė A. Kulvietį. Karalienei jis padarė labai gerą įspūdį savo humanistiniu išsilavinimu ir, jai rekomendavus, jis paskiriamas Šv. Onos bažnyčios pamokslininku. Iš sakyklos Abraomas Kulvietis pradėjo skelbti protestantizmo idėjas, ypač kritikuodamas katalikų dvasininkiją. 

​1542 metai Abraomo Kulviečio gyvenime – lūžio metai. Jo veikla papiktino aukštąją katalikų dvasininkiją. Kol jo globėja karalienė Bona buvo Vilniuje, A. Kulvietis jautėsi saugus. Tačiau 1542 m. Bona išvyko į Lenkiją. Tuomet Vilniaus vyskupas Povilas Algimantas Alšėniškis išreikalavo iš karaliaus Žygimanto Senojo dekretą prieš A. Kulvietį. Baimindamasis persekiojimo, pastarasis išvyko į Prūsiją, manoma, dar prieš pasirodant dekretui. Tais pačiais metais, mirus A. Kulviečio tėvui Petrui, buvo persekiojama jo šeima. „Tikėjimo išpažinime“ A. Kulvietis rašė, kad kaimynai grobsto jo turtą. Giminaičiai ir kaimynai, norėdami užvaldyti Abraomo palikimą, pasiekė, kad motina Elzbieta, brolis Adomas bei keli A. Kulviečio šalininkai būtų įkalinti. Jie buvo uždaryti vyskupo Alšėniškio įsakymu, nes atsisakė duoti pasižadėjimą nutraukti saitus su Abraomu Kulviečiu, nerašyti jam ir nepriimti iš jo laiškų. Apie tai sužinojęs A. Kulvietis norėjo vykti į Lietuvą, stoti prieš bažnyčios teismą ir tuo būdu išgelbėti motinos turtą ir ją pačią iš kalėjimo. Jau kelyje jį sulaikė kunigaikštis Albrechtas dėl steigiamo Karaliaučiaus universiteto reikalų ir pažadėjo pasirūpinti jo artimaisiais per karalienę Boną. Karalienė, remdamasi Lietuvos Statutu, išreikalavo iš vyskupo P. Alšėniškio, kad kalinami jos valdiniai, Kauno pavieto bajorai, būtų paleisti.

​Kryptingai veikdamas A. Kulvietis 1539 m. įkūrė mokyklą Vilniuje (naujausių tyrinėjimų duomenimis šį mokykla pradėjo veikti 1540 m.). Bažnyčios požiūriu jis neturėjo teisės ją steigti, nes buvo studijavęs protestantiškuose universitetuose. Tad A. Kulvietis steigė mokyklą neprašęs ir negavęs Vilniaus vyskupo ir kapitulos leidimo. Leidimą mokyklai įkurti davė karalienė Bona.

​Apie mokyklos veiklą išliko mažai žinių. I. Lukšaitė teigia, kad tai buvo pasauliečiams skirta mokykla, kurioje siekta įvesti Vakarų Europoje bebaigiančią įsigalėti naująją mokymo programą, paremtą trijų kalbų mokymu. Mokykla veikė trejus metus. Joje mokėsi 60 jaunuolių iš bajorų ir miestiečių šeimų, kurie buvo ruošiami studijoms Europos universitetuose. Mokyklą uždarius, kai kurie liko skolingi A. Kulviečiui už mokslą ir išlaikymą, apie tai jis rašė laiške karalienei Bonai. Tai, kad per trumpą laiką mokykloje susibūrė nemažai mokinių, rodo, kad mokykla tenkino visuomenės poreikį turėti vidurinio lavinimo mokyklą. I. Lukšaitė neabejoja, kad kurdamas mokyklą, A. Kulvietis bandė papildyti Lietuvos švietimo sistemą naujo tipo aukštesniąja mokykla, kokių Lietuvoje dar nebuvo. Jis laužė Katalikų bažnyčios monopoliją steigti mokyklas, nes Bažnyčia, būdama konservatyvi, siekė išlaikyti švietimo sistemoje nepakitusią padėtį.

​Imdamasis vadovauti protestantiškai mokyklai Prūsijoje, 1542 m. Abraomas Kulvietis parašė minėtą laišką, dedikuotą karalienei Bonai, kuriame gina savo pažiūras, smerkia šlykščiam godumui atsidavusius bažnyčios tarnus, išsako savo nuoskaudą dėl persekiojimo. Šis laiškas tarsi išpažintis tiek prieš karalienę, tiek prieš visuomenę. Kulvietis troško būti naudingas ir dirbti tėvynėje: „Bet, Maloningoji Ponia, skaudu, kaip Dievą myliu, mums visiems, kad trokšdami dirbti saviesiems, dabar dirbame svetimiems“. Atsakymo į šį laišką nesulaukęs, 1543 m. Karaliaučiuje išspausdino jį atskira knygele „Confessio fidei“ („Tikėjimo išpažinimas“). Po 1542 metų A. Kulvietis jau apsisprendęs evangelikas liuteronas. Kiek tam apsisprendimui turėjo jo ir jo artimųjų Lietuvoje persekiojimas – sunku pasakyti, tačiau aišku, kad dirbti naujoms, humanistinėms, idėjoms priešiškoje aplinkoje A. Kulvietis negalėjo.
 
A. Kulviečiui, užsibrėžusiam tikslą kurti literatūrą lietuvių kalba, buvo nepaprastai sunku: aplinka buvo perdėm lenkiška, lietuvių literatūros pavyzdžių nebuvo. Lietuviškai kalbėjo tik valstiečiai ir pati kalba buvo buitinė, priartinta prie žemės ūkio. Pavyzdžių jis neturėjo. Maždaug tuo pačiu metu lietuviškai kūrė ir Stanislovas Rapolionis, bet V. Biržiškos nuomone, Kulvietis galėjo to ir nežinoti. Martynas Mažvydas, rašydamas Katekizmą, jau galėjo remtis Abraomo Kulviečio darbais.

​A. Kulviečio pažiūras ir siekius patikimiausiai atskleidžia jo parašytas „Confessio fidei“ („Tikėjimo išpažinimas“). Šiuo veikalu remiantis, galima spręsti apie šio humanisto propaguotas visuomenės modernizavimo idėjas. Jis skelbė, kad visuomenės papročiai yra sugedę, kad kunigai yra didesni nemokšos nei vienuoliai, ir jie netinka net vaikų mokyklai vadovauti. Teigė, kad bažnyčios mokytojas turi būti ne godus, ne piktadarys, o kilnus ir apsišarvavęs mokslu. Siūlė kitaip naudoti bažnyčios turtą. Jo žodžiais tariant, turtai bažnyčioms tam yra dovanoti, kad iš jų santūriai ir taupiai gyventų bažnyčios tarnai, kad būtų padedama beturčiams mokiniams, kad, reikalui esant, būtų teikiama pagalba valstybei. Buvo įsitikinęs, kad taupumas yra labai reikšmingas visuomenei. Manė, kad būtina steigti viešas (ne uždaras vienuolynų) mokyklas, skirtas pasauliečiams. Išsilavinimą ir mokslą laikė didele vertybe, kuri prieštaravo senajam požiūriui, teigiančiam, kad užtenka kilmės ir turto. Teikė didelę reikšmę teisei, siūlė keisti patį teisės principą ir neleisti vien dvasininkams spręsti bylų, kurios iškeltos asmenims, kritikuojantiems bažnyčią. Jis rašė, kad niekas negali būti teisėjas savo paties byloje. Aiškiai išskyrė lietuvių tautos buvimą daugiatautėje Abiejų Tautų Respublikos valstybėje. Jo idėjos artimos kitų to laikotarpio Lietuvos liuteronų – Mykolo Lietuvio, Vaclovo Agripos ir kt. pažiūroms.

​1543 m. Albrechtas, viešėdamas Krokuvoje, išrūpino iš Žygimanto Senojo apsaugos raštą Kulviečiui, tad 1543–1544 metų žiemą Abraomas praleido namuose, Kulvos dvare. V. Biržiška teigia, kad šį ramų atokvėpio laikotarpį Kulvietis skyrė kūrybai, kad būtent tuomet jis sukūrė (išvertė) savo lietuviškas giesmes. A Kulviečio 24 eilučių giesmė „Malonus dėkavojimas...“ išspausdinta Martyno Mažvydo Giesmyne (1570 m.).

​1544 m. A. Kulvietis išvyko į Prūsiją. Čia buvo maloniai sutiktas. Kunigaikštis Albrechtas paskyrė jį savo patarėju. Vėliau A. Kulvietis tapo partikuliaro vicerektoriumi, rūpinosi Karaliaučiaus universiteto organizavimu, užėmė naujai įkurto Karaliaučiaus universiteto graikų kalbos katedros profesoriaus pareigas. Universitete dėstė graikų, hebrajų kalbas. A. Kulviečio biografai pabrėžia jo išsimokslinimą, profesinį pasirengimą. Jis sukaupė 80 (ar 88) knygų biblioteką, daugiausia lotynų, graikų, hebrajų kalba. Abraomui Kulviečiui pagrįstai priskiriama vieno iš Karaliaučiaus universiteto įkūrėjų garbė.

​Nuo 1544 m. Vilniuje apsigyveno Lietuvos didysis kunigaikštis Žygimantas Augustas ir pasiekė, kad valstybinė valdžia liovėsi kišusis į tikybines kovas. Lietuvos aplinka tapo pakantesnė reformacijai, užvirė smarkūs tikybiniai ginčai, buvo organizuojami atviri disputai. Apie tai sužinojęs, A. Kulvietis 1545 m. sausio pradžioje išvyko į Lietuvą. Į Kulvą užsuko trumpam, nes skubėjo į Vilnių, norėdamas dalyvauti disputuose. Po kelių mėnesių, smarkiai pablogėjus jo sveikatai, buvo nuvežtas į Kulvą, kur ir mirė 1545 m. birželio mėn. 6 d. A. Kulviečio pirmasis biografas Johanas Hopijus pasakoja, kad prie jo mirties patalo sušaukta šeima lietuviškai giedojo psalmes, kurias jis buvo parašęs bei giedoti išmokinęs.

​Kunigaikštis Albrechtas atsiuntė motinai Elzbietai užuojautos laišką ir persiuntė A. Kulviečio kuklią mantą ir visą biblioteką. Karaliaučiaus bažnyčioje jo atminimui buvo įmūryta paminklinė lenta su lotyniška epitafija.

​Kraštotyrininko P. Juozapavičiaus nuomone, Abraomas Kulvietis palaidotas ant Smičkių kalnelio netoli Kulvos, kur buvusios protestantų kapinaitės. Čia iškiliam mūsų krašto žmogui 1978 m. buvo pastatytas obeliskas.

​Trumpai, bet labai ryškiai spindėjo Abraomo Kulviečio žvaigždė ir ta šviesa tebelydi Lietuvą. Gilia meile humanizmui, puikiu išsimokslinimu, lietuvišku patriotizmu jis nusipelnė nemirštamos šlovės ir pagarbos.
  
Šaltinis: Lietuvos šviesuolis Abraomas Kulvietis (apie 1510–1545) : bibliografijos rodyklė. – Jonava : Linotipas, 2005. – P. 9–14.

​Galite skaityti internete: 
Abraomas Kulvietis – pirmasis Lietuvos disidentas [žiūrėta 2018 m. spalio 15 d.]
Abraomas Kulvietis ir jo kolegija Vilniuje [žiūrėta 2018 m. spalio 15 d.] Abraomas Kulvietis – Vikipedija [žiūrėta 2018 m. spalio 15 d.]
Karaliaučiaus universitete įamžintas A. Kulviečio atminimas  [žiūrėta 2018 m. spalio 15 d.]
​​​Kultūros metraščiai. Abraomas Kulvietis : laida [žiūrėta 2018 m. spalio 15 d.]
Kulviečio konfesija: sąžinės atradimas Lietuvoje / Dainora Pociūtė [žiūrėta 2018 m. spalio 15 d.]
​​​Kulvietis - Šaltiniai [žiūrėta 2018 m. spalio 15 d.]
A. Kulvietis šlovę pelnė tikėjimu ir darbu / Marius Glinskas [žiūrėta 2018 m. spalio 15 d.]
​LDK istorija: Abraomas Kulvietis – sąžinė prieš epikūrizmą / Dainora Pociūtė [žiūrėta 2018 m. spalio 15 d.]
Mažvydo ąžuolas / Tomas Sakalauskas [žiūrėta 2018 m. spalio 15 d.]
Obeliskas Abraomui Kulviečiui

Paminklinė lenta prie obelisko

Ąžuolinis paminklas (šiuo metu demontuotas)

Paminklas Santarvės aikštėje

 Dalintis facebook
 Nusiųsti draugui
 Dalintis linkedin
 Dalintis google+
 Dalintis twitter
 Dalintis sms žinute
Jonavos rajono savivaldybės viešoji biblioteka, biudžetinė įstaiga
Adresas: Žeimių g. 9, LT-55158, Jonava
 Telefonas/faksas: (8 349) 53 160 
 
Duomenys kaupiami ir saugomi Juridinių asmenų registre, kodas: 190313985
El. paštas: biblioteka@jonava.rvb.lt
 
​Puslapio administratorius: info@jonbiblioteka.lt 

 
© Jonavos rajono savivaldybės viešoji biblioteka
© PigiosSvetaines.lt