Savo ketvirtąjį romaną „Paskutinioji Žemės žmonių karta" Ričardas Gavelis rašė 1993 m. sausį–1994 m. balandį. Laikais, kurie kūrė tekstą, tapusį pirmuoju R. Gavelio romanu apie pirmuosius Nepriklausomybės metus, tad jame gausu atpažįstamų prototipų ir jau istorija virtusių realijų. Po ketvirčio amžiaus pasitinkant antrąjį romano leidimą norisi dienos švieson ištraukti frazę iš juodraštinio romano anotacijos varianto: „Šį romaną Ričardas Gavelis vėl kūrė savo geriausiu stiliumi – tai juodoji poezija, parašyta proza." „Paskutinioji Žemės žmonių karta" yra gaveliškasis Vilniaus apokalipsės variantas, kupinas žmogiškosios virusologijos, meilės ir neapykantos savo miestui. Tai romanas apie valdžią ir jos kerus: septyni skirtingi veikėjai – avatarai pasakoja istoriją apie beatodairišką valdžios troškimą, siekį valdyti kitus, norą perprasti visatos sąrangą. Tai istorijos, liudijančios, kad visi pasaulio miestai yra Vilnius. Ištikimi R. Gavelio gerbėjai čia vėl sutiks rašytojo alter ego Tomą Kelertą, o įdėmūs „Vilniaus pokerio" skaitytojai pastebės, kad ne tik vizijų stiprumu, bet ir išmoninga romano struktūra „Paskutinioji Žemės žmonių karta" ne tik primena, bet sykiais ir pranoksta „Vilniaus pokerį". 

Daiva Ulbinaitė – žurnalistė, 2009–2019 m. LR Prezidentės Dalios Grybauskaitės vyriausioji patarėja viešųjų ryšių ir komunikacijos klausimais, Prezidentės Spaudos tarnybos vadovė, iš labai arti stebėjusi Prezidentės veiklą ir politikos užkulisius, valstybei svarbių įvykių ir sprendimų liudininkė. Knygoje „Nustokim krūpčiot“ ji atskleidžia vieno valstybės dešimtmečio, jau dabar vadinamo epochiniu, uždangą.

Vaiva Rykštaitė (g. 1985 m.) – filosofijos magistrė, tinklaraštininkė. Šiuo metu gyvena Havajuose, augina dvi dukras. Trijų romanų autorė. „Pirmąkart mama“ – septintoji jos knyga. Pirmas, netikėtas, viską sujaukiantis tapsmas mama. Toji patirtis mane ištiko kaip šokas, vėliau virto tapatybės krize, tartum nesibaigiantis meilės priepuolis su paranojos priemaišomis. Vaiko gimimas – tai galimybė iš naujo permąstyti pasaulį. Į šį gyvenimo pokytį nusprendžiau pažvelgti akademiškai ir pirmiausia pačiai sau atsakyti į kilusius klausimus: ar po gimdymo pasikeitė mano smegenys? Ar man reikia mamyčių klubo? Ar vis dar galiu būti seksuali? Kodėl mano močiutės ir kitos Sovietų Sąjungos moterys nežindė savo vaikų? Kas, visuomenės manymu, yra gera mama? Rengdama šią knygą skaičiau daugiau, nei ruošdamasi magistriniam darbui: tai taip asmeniška, o drauge – taip bendra ir taip svarbu mums visoms. Apie save čia pasakoju atviriau nei feisbuke, nors nujaučiu, kad jums vis tiek pasirodys per mažai. Tai yra mano dovana pirmakartėms, laukinėms, pasiutusioms moterims, kurios pačios nenutuokė viduje slypint pūkuotą švelnią mamytę. Bet ne tik. Ji – ir visoms geriausioms rožinėms merginoms, nė karto nepamynusioms tėvų liepimo namo grįžti devintą. Tikiu, kad tapusios motinomis jūs savyje atpažinote tą laukinę, pasiruošusią už vaiką kautis nagais ir dantimis. Aš esu jūsų sesuo. Motinystėje. Aš esu mama. 

Vilma Mažeikienė psichologė - psichoterapeutė. 1994 m. Klaipėdos universitete baigė pedagoginės psichologijos studijas ir įgijo psichologijos magistro laipsnį, o 2002 m., baigusi Humanistinės ir egzistencinės psichologijos institutą, įgijo psichoterapeuto kvalifikaciją. Jau 25 metus sėkmingai dirba psichologe-psichoterapeute, konsultuoja vaikus, paauglius bei jų tėvus įvairiais psichologiniais auklėjimo klausimais. Pastaruoju metu daugiau dirba su sunkiais paaugliais, turinčiais elgesio bei emocijų sutrikimų, ir moterimis, patyrusiomis smurtą.
​

Vaikystėje ir paauglystėje norėjau vieno – būti tėvų mylima, pastebėta, pripažinta, gerbiama. Bet šeimoje, kurioje augau, negalėjau to gauti – tėtis nuolat girtavo, o mama daug dirbo. Ji visad būdavo pikta ir pavargusi nuo savo rūpesčių. Mums, vaikams, jai neužteko nei laiko, nei dvasinių, fizinių jėgų. Savo namuose jaučiausi niekam neįdomi ir nereikalinga ir nesupratau – kodėl? už ką? Taigi rašiau šią knygą žinodama iš asmeninės patirties, kaip jaučiasi vaikas ir paauglys, kurio nuomonės tėvai nepaiso ir negerbia, ant kurio nuolat šaukiama, kuris baudžiamas už menkiausią prasižengimą ir dėl visų šeimoje kylančių suaugusiųjų konfliktus bei nesėkmių kaltina save, jausdamasis nusivylęs, sutrikęs, bejėgis. Dėl to vaikui kyla įvairių psichologinių problemų. Tad šioje knygoje norėjau parodyti, kokia didelė šeimos įtaka vaiko asmenybės formavimuisi, kaip svarbu laiku išgirsti ir suprasti savo vaiko bėdas. ,- sako autorė.

Dr. Alisa Miniotaitė - Tarptautinės bendrovės ALISA MANAGEMENT LABORATORY įkūrėja, ISM Vadybos ir ekonomikos universiteto Vadovų magistrantūros Lyderystės programos vadovė. Veda mokymus, konsultuoja Lietuvos ir užsienio bendroves. Laidų bei straipsnių autorė, aistringa slidininkė ir keliautoja, mama. Ignas Staškevičius - Gimė 1970 metais, nuo tada gyvena Vilniuje. Su bendraminčiais įsteigė ir išplėtė ne vieną verslą, tarp jų – prekybos tinklą „Maxima“. Yra studijavęs mediciną ir teisę, vadovavęs įvairioms bendrovėms, parašęs keletą knygų, sukūręs dokumentinių filmų, nubėgęs maratoną. Du lyderystės praktikai – Alisa Miniotaitė ir Ignas Staškevičius – kartu ieško atsakymo į lyderystės „kaip“. Kaip tapti lyderiu, kaip vesti žmones pirmyn, kaip padaryti, kad žmonės tave sektų, kaip pasiekti tikslą. Diskutuodami ir dalydamiesi patirtimi, autoriai žvelgia į lyderystės reiškinį pro skirtingų teorijų akinius. Iš jųdviejų spalvingo pokalbio atsiradusios įžvalgos įkvėps tikslų siekiančius vadovus, padės norintiesiems tapti lyderiais, jaudins tiesiog smalsius skaitytojus. 

Siekite to, kas prasminga, o ne kas patogu. Toronto universiteto psichologijos profesoriaus dr. Jordano B. Petersono „jutubo“ kanalas turi 2 milijonus žiūrovų ir 100 milijonų peržiūrų. Jo tinklalaides žiūrovai atsisiuntė per 60 milijonų kartų, o tviterį, feisbuką ir instagramą seka aibės aistruolių. Jo sukurtos psichologijos, filosofijos, neuromokslų ir lyginamosios religijotyros išminties sąsajos padeda mums drąsiai, tiesiai, produktyviai ir prasmingai ištverti gyvenimo išbandymus. Knyga „12 gyvenimo taisyklių. Chaoso priešnuodis“ išversta į 50 kalbų, jos parduota jau daugiau kaip 3 milijonai egzempliorių. Ji padėjo pasaulinei auditorijai suprasti esminį tarpusavio ryšį tarp savanoriško atsakomybės prisiėmimo ir prasmės, kuri palaiko mus visų gyvenimo išbandymų metu. Pasaulis kinta vis greičiau. Struktūros, kurias mes įsivaizdavome kaip savaime suprantamas, svyruoja ir sugriūva, taip būdavo visada. Visur Vakarų valstybėse prarandame pasitikėjimą politinėmis institucijomis, žiniasklaidos priemonėmis ir švietimo sistema. Į ką turėtume atsiremti? Kaip išsaugoti būtinąsias vertybių sistemas, kylančias iš mūsų nuostabiųjų prasmingų ir naudingų tradicijų, kad galėtume jas pakeisti ir perkurti tada, kai toks pokytis yra būtinas? „12 gyvenimo taisyklių“ pateikia vieno įtakingiausių pasaulio mąstytojų gaires, kaip paversti gyvenimo kelionę prasminga, etiška, įtraukiančia, kupina išsipildymų, iššūkių ir nuotykių. Ši knyga socialiai atsakinga ir drąsi. Mūsų egzistencija yra tragiška. Tai – akivaizdu. Jai taip pat įtaką daro mūsų asmeninė ir bendruomeninė pikta valia. Bet mes visi sugebame pasiekti stulbinančių laimėjimų ir esame moraliai atsakingi tam pasitelkti geriausiąsias savo savybes. Todėl „12 gyvenimo taisyklių“ kviečia mus pabusti, atsimerkti, sutelkti dėmesį, įdėmiai apsvarstyti savo žodžius bei veiksmus ir kiek tik išgalime prisidėti, kad pasaulis kiltų į kalną, o mus supanti aplinka pagerėtų, užuot nugarmėjusi į pragarą, kuris, kaip mes visi žinome, nuolat mums politiškai ir asmeniškai gresia. 

Alyson Richman – amerikiečių rašytoja ir tapytoja, penkių bestseleriais tapusių romanų autorė. Jos knygos išverstos į 20 kalbų, o garsiausias jos romanas – tikrais faktais paremtas “Prarasta žmona”, pagal kurį šiuo metu statomas filmas. Lenkos ir Jozefo istorija prasideda tarpukario Prahoje. Lenka užaugo apsupta gražių daiktų ir mylinčios šeimos; nenuostabu, jog mergina pasuko į dailės studijas. Turtingas ir gražus gyvenimas, švelniai mylintys tėvai, Prahos dailės akademija, mylimas miestas – regėjosi, jog gyvenimui nieko netrūksta. Laimė tapo dar didesnė, kai Lenka pamilo Jozefą. Jaunavedžių džiaugsmui nebuvo ribų – atrodė, kad gyvenimas nušvito gražiausiomis spalvomis. Tačiau karas išskyrė Jozefą ir Lenką: vienam teko kurti naują gyvenimą už Atlanto, o kitai – pereiti Terezyno ir Aušvico pragarą ir tik tuomet, per plauką išvengus mirties, iškeliauti į Ameriką. Atrodė, jog jie niekuomet nebeišgirs vienas apie kitą… Tačiau likimas nusprendė kitaip. Ir Lenka su Jozefu vėl išvydo vienas kitą po šešiasdešimt metų. “Prarasta žmona” – neužmirštama istorija apie meilę, kurios negali įveikti nei laikas, nei žiauriausi išbandymai. Apie neįtikėtinus ir vis dėlto tikrus žmonių likimus. Apie ypatingą ištvermę, kurios padedami žmonės gali iškęsti neįsivaizduojamus baisumus. Apie tai, kad laimė yra tokia trapi ir trunka taip trumpai – tačiau viltis neblėsta visą gyvenimą.  

Hannah Rothschild – dokumentinių filmų kūrėja, scenarijų autorė, Londono Nacionalinės galerijos ir Tate galerijos globėja. 2018 m. ji buvo apdovanota Britų Imperijos Ordinu už nuopelnus menui. Aristokratė, skaičiusi paskaitas apie dailę ir literatūrą Getty institute bei Karališkojoje akademijoje, apie meno pasaulį žino ne iš nuogirdų. Todėl jos pirmajame romane „Meilės neįmanomybė“ gausu ne tik intrigų, sandorių ir aukcionų aprašymų, bet ir ekspertinių žinių apie tapybos istoriją. Ir visgi tai – pirmiausia romanas apie meile nusivylusios merginos ir apie pasaulinio garso paveikslo likimus. Vieno žymiausių XVIII a. prancūzų tapytojų Antoineʼo Watteau paveikslas „Meilės neįmanomybė“ po šimtmečių atrastas ir parduodamas aukcione! Sensacija sukrečia meno pasaulį! Jo trokšta visi – šeicho žmona, du naujieji rusai, Prancūzijos vyriausybė, Britanijos karališkieji rūmai, pasakiškai turtinga mecenatė, repo žvaigždė ir kiti. Visi jie siekia garbės tapti šio staiga atgauto šedevro savininkais. Tačiau „Meilės neįmanomybė“ turi savo istoriją… Paveikslo atradėja – kukli virėja Anė, mėginanti Londone išgydyti sudaužytą savo širdį ir ieškanti laimės. Bet vietoje jos sendaikčių krautuvėlėje ji randa apdulkėjusį paveiksliuką, kuris turėjo tapti dovana draugui. Bandydama išsiaiškinti, kas yra paveikslo autorius, ji negalėjo nė įsivaizduoti, į kokią istoriją ją įvels šis rokoko šedevras, kokia stulbinančiai turtinga jo praeitis ir ko griebsis daugybė žmonių, norėdami šį kūrinį turėti. Jis įvelia Anę į tamsiausių Europos istorijos paslapčių labirintus, tačiau drauge grąžina jai meilės galimybę. Tai snobiško ir dažnai groteskiško meno pasaulio satyra, gurmaniško maisto šventė su Antrojo pasaulinio karo detektyvo prieskoniu. Paslaptis, tyrimas, maistas, istorija ir meilė – viskas sumaišyta taip, kad negali atsitraukti. 

Aušra Matulaitytė – kūrybininkė, žurnalistė, įsimylėjusi Ispaniją. 2004 m. buvo išleistas jos apsakymų rinkinys „Angelas juodais drabužiais“. „Prijaukinti vėjai“ – pirmasis autorės romanas. Kartais reikia išklysti iš kelio, kad rastum lobį, arba atsisakyti lobio – kad rastum savo kelią. Kai tau 27-eri, galima šokti į bendraamžių šeimos idilės traukinį, arba... nusipirkti „lemtingą bilietą“ ir nuskristi į Kanarus. Taip padarė šios knygos pagrindinė veikėja Alba. Išdrįsusi palikti blėstančią meilę, pabodusį darbą ir mylimą Vilnių, ji leidžiasi į naujo gyvenimo paieškas mažoje Kanarų saloje Lansarotėje. Albos gyvenimą kaipmat pagauna ispaniškas ritmas. Nuostabi salos gamta, svaiginančios pažintys ir, žinoma, meilė. Bet ar pavyks Albai susigrąžinti gyvenimo džiaugsmą? 

Anne Griffin – airių rašytoja, gyvenanti Dubline. Jos apsakymai buvo įvertinti Johno McGaherno literatūros premija, o pirmasis romanas „Kai viskas pasakyta“ iškart tapo bestseleriu Airijoje. Jis jau išverstas į devynias kalbas ir jo populiarumas tik didėja. Tikriausiai dėl pasakotojo, kuriam neįmanoma atsispirti, – Moriso Henigeno, išdidaus 84 metų airio. Tai ne pasigailėtinas senukas, o žmogus, nugyvenęs ilgą ir garbingą gyvenimą. Gyvenimą, vertą istorijos. Jis sėdi prie baro viešbutyje, vienas kaip visuomet. Šis vakaras ypatingas. Šiandien Morisas turi tikslą ir planą. Bet pirmiausia mes turime išgirsti jo istoriją. Prisėskite šalia. Šį vakarą Morisas penkis kartus pakels savąjį stiklą už žmones, kurie jo gyvenime buvo svarbiausi. Penki tostai – penkios istorijos apie laimę, kuri taip ir liko neišsakyta, apie netektis, apie kerštą ir neapykantą, visą gyvenimą rusenusią po pelenais, apie meilę, apie ištikimybę. Apie godumą, turtą ir atleidimą. Moriso Henigeno gyvenimas buvo ilgas ir turiningas. Tai gyvenimas stipraus vyro, mokėjusio mylėti ir neapkęsti, gailėtis ir valdyti, iškęsti vargą ir nepriteklius. Nemokėjo jis tik vieno – kalbėti apie tai, ką jaučia, bet šiandien jo žodžiai liete liejasi. „Kai viskas pasakyta“ – nepaprastai stiprus pasakojimas apie vieno žmogaus gyvenimą. Tai ir meilės, ir neapykantos, ir išdavystės, ir atleidimo istorija, kurią skaitydami girdime airišką akcentą. Morisas Henigenas – melancholiškas ir šelmiškas, kaip visi airiai, jis sugriebia jūsų širdį pačiais pirmais žodžiais ir nepaleidžia iki pat pabaigos. Sukrečiančios pabaigos.  

Jane Gardam – britų rašytoja, daugelio svarbiausių literatūros premijų (tarp jų – dukart Whitbread premija, buvo nominuota Booker premijai) laureatė. 1999 m. apdovanota „Heywood Hill“ premija už didžiulius nuopelnus literatūrai, 2009 m. jai įteiktas Britanijos imperijos ordinas. Ji – trylikos knygų vaikams ir devynių romanų autorė. 2015 m. romaną „Vyras be trūkumų“ BBC įtraukė į 100 geriausių britų romanų sąrašą. Seras Edvardas Federsas – legenda tarp advokatų: aštrus protas, sausas humoras. Ir mažai kas žino, kad šis nepriekaištingos išorės senas advokatas – Radžo našlaitis. Taip buvo vadinami vaikai, gimę Britanijos kolonijose, tėvai juos dar visai mažus išsiųsdavo į Didžiąją Britaniją mokytis... Palaidojęs žmoną ir persikraustęs į Dorsetą, kur ketina praleisti paskutinę savo gyvenimo atkarpą, Federsas pagaliau išsilaisvina iš profesinių ir emocinių taisyklių ir klišių, kuriomis visą laiką vadovavosi. Į nueitą gyvenimo kelią jis žvelgia sarkastišku, šaltu, viską mačiusio žmogaus žvilgsniu, tačiau jo paties istorija pagauna ir nepaleidžia. Jo istorija – tai Britanijos imperijos istorija. Jane Gardam sukūrė literatūrinį šedevrą, vieno žmogaus gyvenimo portretu išskleisdama visą monumentalų XX amžių. Federso vaikystė Malajoje Britanijos imperijos klestėjimo laikotarpiu, mokykla prieškarinėje Anglijoje, kilimas karjeros laiptais Pietryčių Azijoje ir grįžimas į Angliją tūkstantmečio pabaigoje – kertiniai laiko ir erdvės taškai, nužymintys jo gyvenimą. Tačiau Edvardas Federsas, tikras britas, vyras be trūkumų ir be priekaištų, šaltas, sarkastiškas ir išlaikantis atstumą nuo visų, drauge yra ir šimtmečio atspindys. Literatūrinis asmens ir epochos portretas, nepriekaištingai nupieštas vienos žymiausių XX a. britų rašytojų. Intelektualus ir ironiškas, apsišarvavęs abejingumu ir drauge pažeidžiamas. Neužmirštamas.  

Elin Hilderbrand – amerikiečių autorė, dvidešimt penkerius metus gyvenanti Nantaketo kurorte, 22 bestseleriais tapusių romanų autorė, kurią spauda vadina „paplūdimio romanų karaliene“. „Tobula pora“ – Publishers Weekly ir New York Times bestseleris apie santuokinio gyvenimo paslaptis. Nantakete nėra netobulų dalykų. Tobuli namai, tobuli vakarai prie baseino, tobuli vaikai ir tobuli sutuoktiniai. Gyvenimas prašmatnus ir patogus, koks gali būti tik čia, aukštuomenės kurorte, kur visi vienas kitą pažįsta, o visos iškylančios problemos tuoj pat diskretiškai paslepiamos. Tobulos turi būti ir Selestės Otis ir Bendžio Vinberio vestuvės. Sezono pažiba, įvykis, kurio visi laukė, su pasimėgavimu narstydami kiekvieną būsimų sutuoktuvių smulkmeną. Pasakiškai turtingi jaunikio tėvai negailėjo nieko, kad vestuvių diena taptų išties nepamirštama. Ir tikrai: šios dienos Nantakete nepamiršo niekas. Tačiau anaiptol ne dėl vestuvių prabangos ar nuostabios nuotakos suknelės. Kelios valandos iki ceremonijos geriausia nuotakos draugė Merit, vyriausioji pamergė, randama negyva – ir visi iš draugų ir giminių tučtuojau tampa įtariamaisiais. Policijos valdybos viršininkas Edas pradeda kalbėti su kiekvienu: nuotaka, jaunikiu, jaunikio motina – įžymia detektyvinių romanų rašytoja, pamergėmis ir netgi savo paties dukra... Ir labai greitai paaiškėja, kad kiekvienos vestuvės yra minų laukas. Kad kiekvienas turi ką slėpti. Ir kad nė viena pora nėra tobula. „Tobula pora“ – elegantiškas romanas, įsukantis į įvykių sūkurį ir priverčiantis lašas po lašo godžiai gerti iš pažiūros tobulų santykių nuodus. Tobulas romanas vasaros atostogoms.  

Rašytoja Colleen McCullough (1937–2015) – viena žymiausių visų laikų australių. Už nuopelnus šalies kultūrai jai suteiktas Australijos nacionalinės vertybės titulas. Ji – daugiau nei dvidešimties romanų ir detektyvų autorė, pagal jos kūrinius pastatytas ne vienas kino filmas ir serialas. Tačiau skaitytojų atmintyje ji – visų pirma kultinio romano “Erškėčių paukščiai” autorė. “Erškėčių paukščiai” – antrasis rašytojos romanas, pasirodęs dar 1977 m. Šiuo metu visame pasaulyje jo parduota daugiau nei 33 milijonai egzempliorių. Tai vienas garsiausių ir populiariausių visų laikų romanų, tikras epas, kuriame – beveik visa XX a. Australijos istorija, gyvenimo sankloda ir žmonių santykiai. Kaitra spengiančiame fone – trijų vienos šeimos kartų likimas, kurį nulemia uždrausta, neįmanoma jaunos merginos Megės ir katalikų kunigo Ralfo de Brikasaro meilė. Ši meilė, užsimezgusi dar Megės vaikystėje, lydi ją per visą gyvenimą; jos negali užgesinti nei bažnyčios draudimai, nei mylimojo atsižadėjimas, nei santuoka. Nesvarbu, kad ambicingo dvasininko kelias iš Australijos nuveda jį į Romą ir Vatikaną, o švelni ir mylinti Megė širdimi ir kūnu susijusi su atokiu Drohedos ūkiu – niekas, nei laikas, nei atstumas, nei draudimai neįstengia išskirti vienas kitam skirtų žmonių. Megės ir Ralfo meilės istorija – viena iš tų, kurios neįmanoma pamiršti, viena iš tų, kurios įkvepia ir lieka su skaitytoju visam laikui. Egzotiška Australijos gamta visą gyvenimą trunkančios aistros fone, meilės ir pareigos kova, mirtis ir ištvermė. “Erškėčių paukščiai” – drąsus ir psichologiškai tikslus pasakojimas apie didingą meilę, įveikiančią visas kliūtis ir trunkančią tol, kol esame gyvi. Romanas, sėkmingai išlaikęs laiko egzaminą.  

Pirmoji populiarių istorinių romanų rašytojos Ginos Viliūnės knyga vaikams. Labas, mano vardas Gina, esu rašytoja ir mėgstu kurti įvairias istorijas. Parašiau šią knygą, nes man labai patinka ruoniai. Kodėl ruoniai? – paklausi tu. Prieš daugelį metų, kai mano dukros dar buvo mažos, nuvažiavome į Lietuvos jūrų muziejų, pamatėme ruonius ir įsimylėjome. Juk jie tokie smalsūs, padykę, visai kaip šuniukai, tiktai jūros. Kuo daugiau apie šiuos gyvūnus sužinojau, tuo mielesni jie man tapo. Gal ir tau ims patikti ruoniai, kai perskaitysi šią knygą? Jos herojai – ruoniukai Smiltė ir Vėjus – gimė Jūrų muziejuje, o kiek paūgėję buvo paleisti į laisvę – Baltijos jūrą. Smiltė ir Vėjus, kaip ir vaikai, yra linksmi, draugiški ir smalsūs, tačiau ne visada klauso mamos, todėl pasimeta ir turi įveikti ilgą kelią, kol vėl randa savo šeimą. Keliaudami jie patiria daugybę nuotykių, susiduria su pavojais, susipažįsta su jūros gyventojais. Ar žinai, kad Baltijos jūroje gyvena net trijų rūšių ruoniai ir mažiausi pasaulyje banginiai, vadinami jūrų kiaulėmis? Knygoje rasi ir daugiau įdomybių apie jūrą ir jos gyventojus. Drauge su ruoniukais Smilte ir Vėjumi pažink Baltijos jūrą!