Naujos knygos | 2023 m. gegužė
Gegužės mėnesio knygų naujienos jau čia!
Leidinių vaikams ir jaunimui ieškokite https://vaikams.jonbiblioteka.lt/geguzes-naujienos
Ken Follett „Vakaras ir rytas“
Kenas Follettas – vienas labiausiai sėkmės lydimų pasaulio rašytojų. Trisdešimt šešios jo knygos išverstos į 40 kalbų, aštuoniasdešimtyje šalių parduota daugiau nei 188 milijonai jų egzempliorių. „Vakaras ir rytas“ nukelia į fenomenalaus populiarumo sulaukusio ir televizijos serialu virtusio istorinio romano „Žemės stulpai“ priešistorę. Tai epinis pasakojimas apie ambicijas ir konkurenciją, mirtį ir gimimą, meilę ir neapykantą.
Kenas Follettas – vienas labiausiai sėkmės lydimų pasaulio rašytojų. Trisdešimt šešios jo knygos išverstos į 40 kalbų, aštuoniasdešimtyje šalių parduota daugiau nei 188 milijonai jų egzempliorių. „Vakaras ir rytas“ nukelia į fenomenalaus populiarumo sulaukusio ir televizijos serialu virtusio istorinio romano „Žemės stulpai“ priešistorę. Tai epinis pasakojimas apie ambicijas ir konkurenciją, mirtį ir gimimą, meilę ir neapykantą.
Rachel Trethewey „Churchillio dukterys“
Linksmos, patrauklios ir draugiškos seserys Diana, Sarah ir Mary būtų švytėjusios bet kokioje šeimoje. Tačiau jos kilo ne iš bet kokios, o iš Churchillio šeimos ir niekada nei pačios, nei kiti to nepamiršo. Diana – įsitempusi ir kiek nepasitikinti savimi, Sarah – žavinga ir užsispyrusi, Mary – patikima ir ryžtinga. Visos skirtingos, o kartu labai atsakingos viena už kitą, už šeimą ir už šalį. Jas supo itin iškilios asmenybės, tačiau merginos buvo ne tik guvios aukštuomenės damos. Nuolat ištikimai lydėdamos savo garsųjį tėvą keliavo po pasaulį ir tapo svarbiausių istorinių įvykių liudininkėmis. Buvo šalia Winstono Churchillio Antrojo pasaulinio karo konferencijose Teherane, Jaltoje, Potsdame. Nuolat sukiojosi tarp to meto garsenybių, o aplinkui vyko pasaulio istoriją keičiantys procesai, tačiau kiekviena išlaikė savo unikalų ryšį su įžymiuoju tėvu iki pat pabaigos ir pačios nugyveno sklidiną aistros, dramų ir tragedijų gyvenimą.
Linksmos, patrauklios ir draugiškos seserys Diana, Sarah ir Mary būtų švytėjusios bet kokioje šeimoje. Tačiau jos kilo ne iš bet kokios, o iš Churchillio šeimos ir niekada nei pačios, nei kiti to nepamiršo. Diana – įsitempusi ir kiek nepasitikinti savimi, Sarah – žavinga ir užsispyrusi, Mary – patikima ir ryžtinga. Visos skirtingos, o kartu labai atsakingos viena už kitą, už šeimą ir už šalį. Jas supo itin iškilios asmenybės, tačiau merginos buvo ne tik guvios aukštuomenės damos. Nuolat ištikimai lydėdamos savo garsųjį tėvą keliavo po pasaulį ir tapo svarbiausių istorinių įvykių liudininkėmis. Buvo šalia Winstono Churchillio Antrojo pasaulinio karo konferencijose Teherane, Jaltoje, Potsdame. Nuolat sukiojosi tarp to meto garsenybių, o aplinkui vyko pasaulio istoriją keičiantys procesai, tačiau kiekviena išlaikė savo unikalų ryšį su įžymiuoju tėvu iki pat pabaigos ir pačios nugyveno sklidiną aistros, dramų ir tragedijų gyvenimą.
Vis dėlto knyga apie šias tris moteris – ne tik pasakojimas apie mūšius parlamente, karo lauke ir konferencijose. Tai plati Europos kultūrinė bei politinė panorama ir intymiai atvira saga, atskleidžianti sudėtingą garsios šeimos gyvenimą audringame XX amžiuje.
Helen DeWitt „Paskutinis samurajus“
Sibilė – eruditė ir klasikė, nuobodulys jai atrodo baisesnis už mirtį. Kilusi iš neišsipildžiusių talentų šeimos, po studijų Oksforde, nepadėjusių pasiekti karjeros aukštumų, ji uždarbiauja kompiuteriu perrinkdama žurnalus Londone. Liudas – jos vunderkindas sūnus, atsiradęs po vienos nakties nuotykio. Sibilės mokomas, Liudas jau nuo ketverių skaito Homerą originalo kalba, daugina ir dalija keliaženklius skaičius, imasi hebrajų, arabų, islandų kalbų, aukštosios matematikos ir net aerodinamikos. Kad sušiltų ir sutaupytų pinigų, žiemas jiedu leidžia pirmyn ir atgal važinėdami ir skaitydami metro, o namuose vis iš naujo žiūri japonų režisieriaus Akiros Kurosawos šedevrą – filmą „Septyni samurajai“. Anot Sibilės, jeigu vaikui reikia vyriško autoriteto – teturi jis visus septynis ir dar daugiau. Tačiau augančiam Liudui vis labiau knieti sužinoti, kas gi yra jo tėvas. Įtikėjęs, kad šis neabejotinai bus herojiškas genijus, ir supratęs, kad motina paslapties neatskleis, berniukas leidžiasi į paieškas pats.
Sibilė – eruditė ir klasikė, nuobodulys jai atrodo baisesnis už mirtį. Kilusi iš neišsipildžiusių talentų šeimos, po studijų Oksforde, nepadėjusių pasiekti karjeros aukštumų, ji uždarbiauja kompiuteriu perrinkdama žurnalus Londone. Liudas – jos vunderkindas sūnus, atsiradęs po vienos nakties nuotykio. Sibilės mokomas, Liudas jau nuo ketverių skaito Homerą originalo kalba, daugina ir dalija keliaženklius skaičius, imasi hebrajų, arabų, islandų kalbų, aukštosios matematikos ir net aerodinamikos. Kad sušiltų ir sutaupytų pinigų, žiemas jiedu leidžia pirmyn ir atgal važinėdami ir skaitydami metro, o namuose vis iš naujo žiūri japonų režisieriaus Akiros Kurosawos šedevrą – filmą „Septyni samurajai“. Anot Sibilės, jeigu vaikui reikia vyriško autoriteto – teturi jis visus septynis ir dar daugiau. Tačiau augančiam Liudui vis labiau knieti sužinoti, kas gi yra jo tėvas. Įtikėjęs, kad šis neabejotinai bus herojiškas genijus, ir supratęs, kad motina paslapties neatskleis, berniukas leidžiasi į paieškas pats.
Užsisakykite
Costantino D’Orazio „Caravaggio“
Caravaggio (tikr. Michelangelo Merisi) – vienas įspūdingiausių ir kontroversiškiausių ankstyvojo baroko italų tapytojų. Jo gyvenimo istorija iki šių dienų kelia daugybę klausimų, o paveikslai tebežavi meno mylėtojus visame pasaulyje. Caravaggio tapė ne dėl pinigų ar aistros – kiekvienas jo kaip menininko sprendimas buvo paskatintas siekio tapti nemirtingam. Žudikas, beprotis, revoliucingas genijus – apie Caravaggio sklando daugybė gandų ir tikrais faktais paremtų pasakojimų.
Caravaggio (tikr. Michelangelo Merisi) – vienas įspūdingiausių ir kontroversiškiausių ankstyvojo baroko italų tapytojų. Jo gyvenimo istorija iki šių dienų kelia daugybę klausimų, o paveikslai tebežavi meno mylėtojus visame pasaulyje. Caravaggio tapė ne dėl pinigų ar aistros – kiekvienas jo kaip menininko sprendimas buvo paskatintas siekio tapti nemirtingam. Žudikas, beprotis, revoliucingas genijus – apie Caravaggio sklando daugybė gandų ir tikrais faktais paremtų pasakojimų.
Knygoje „Caravaggio. Gyvenimo ir šedevrų paslaptys“ D’Orazio apžvelgia žymiausius Caravaggio darbus ir įtraukiančiu, lengvu pasakojimu atskleidžia intriguojančias su jais susijusias istorijas. Ugninga prigimtis, polinkis į linksmybes, besaikį išlaidavimą ir provokatyvus elgesys ne kartą privertė Caravaggio keisti gyvenamąją vietą ir sprukti nuo teisėsaugos. Vis dėlto tapytojo šėlas buvo ir pagrindinė jo kūrybos novatoriškumo priežastis. Įdėmus D’Orazio žvilgsnis iš naujo šifruoja Caravaggio paveiksluose paslėptą prasmę ir tapytojo gyvenimo paslaptis. Kas iš tikrųjų buvo šis Europos meno pasaulį pakeitęs maištingasis genijus?
Marius Katiliškis „Pirmadienis Emerald gatvėje“
Vieno žymiausių lietuvių rašytojų Mariaus Katiliškio romanas „Pirmadienis Emerald gatvėje“ Lietuvoje publikuojamas pirmą kartą. Tai ne tik grožinės literatūros žanro kūrinys, kuriame vaizduojamas lietuvio išeivio Beniaus Uoginto gyvenimas Amerikoje, bet ir savitas meninis dokumentas, verčiantis dar kartą apmąstyti realų išeivio lemties dramatizmą. Jame rašytojas išreiškia požiūrį į jam svetimą pasaulį, industrinę civilizaciją, su „Emerald“ gatvės gyvenimo ritmais bei papročiais, ilgesio, vienišumo ir atskirties jausmu.
Vieno žymiausių lietuvių rašytojų Mariaus Katiliškio romanas „Pirmadienis Emerald gatvėje“ Lietuvoje publikuojamas pirmą kartą. Tai ne tik grožinės literatūros žanro kūrinys, kuriame vaizduojamas lietuvio išeivio Beniaus Uoginto gyvenimas Amerikoje, bet ir savitas meninis dokumentas, verčiantis dar kartą apmąstyti realų išeivio lemties dramatizmą. Jame rašytojas išreiškia požiūrį į jam svetimą pasaulį, industrinę civilizaciją, su „Emerald“ gatvės gyvenimo ritmais bei papročiais, ilgesio, vienišumo ir atskirties jausmu.
Ką pamatytume, pasižvalgę po lietuvišką XX a. 7-ojo dešimtmečio Čikagą?
Agnė Žagrakalytė „Triukšmaujantys: katalikai“
Briuselyje, Lakene, beveik karaliaus kieme, stūkso dailus, aukštas kiniškas bokštas. Turistai neįleidžiami, nes iš ten matyti karaliaus kiemo baseinas. Netoliese, senosiose kapinėse, pravardžiuojamose belgų Per Lašezu, yra antkapis mylimai žmonai. Antkapyje iškaltas laiškas dviem kalbomis: prancūziškai ir kiniškai. Laišką pasirašo kinas benediktinų vienuolis. Kas čia vyksta?
Briuselyje, Lakene, beveik karaliaus kieme, stūkso dailus, aukštas kiniškas bokštas. Turistai neįleidžiami, nes iš ten matyti karaliaus kiemo baseinas. Netoliese, senosiose kapinėse, pravardžiuojamose belgų Per Lašezu, yra antkapis mylimai žmonai. Antkapyje iškaltas laiškas dviem kalbomis: prancūziškai ir kiniškai. Laišką pasirašo kinas benediktinų vienuolis. Kas čia vyksta?
Misionierius Andriejus Rudamina (iš Lietuvos) kinams pasakoja apie Dangaus karalystę pagal Belgijoje spausdintus paveikslus „Apie širdį“. Andriejaus vardas čia ir vienuolynų, ir bažnyčių pavadinimuose – it raudonas visa jungiantis siūlas. Dar šioje knygoje rasite vyno. Patį pirmąjį lietuvišką kulinarijos vadovėlį parašė kunigas. „Midus ir vaisvyniai“ vadinasi ta knyga. Kas čia vyksta?
Čia žvanga kiniški ir japoniški bei turkiški kardai, rūksta naujoviškas parakas, užsikerta rusiški šautuvai ir neįtikėtiną greitį pasiekia belgiški elektra varomi automobiliai.
Užsisakykite
Anni Kytömaki „Margarita“
„Margaritos“ istoriją pasakoja trys veikėjai, kuriuos suveda Kankaristo miestelis, nuo seno garsinamas netoliese įkurtos sanatorijos. Seni, kaip ir jos tėvas, čia dirba masažuotoja. Kareivis Mikas miestelį supančioje Vehkasalo girioje atsiranda labai keistais keliais, trečią pasakotoją – miškininką Antį ten atveda darbas. Ketvirtąja pasakotoja galima laikyti gėlavandenę perluotę lotynišku vardu Margaritana margaritifera, tebegyvenančią upėje, tekančioje per Vehkasalo girią.
„Margaritos“ istoriją pasakoja trys veikėjai, kuriuos suveda Kankaristo miestelis, nuo seno garsinamas netoliese įkurtos sanatorijos. Seni, kaip ir jos tėvas, čia dirba masažuotoja. Kareivis Mikas miestelį supančioje Vehkasalo girioje atsiranda labai keistais keliais, trečią pasakotoją – miškininką Antį ten atveda darbas. Ketvirtąja pasakotoja galima laikyti gėlavandenę perluotę lotynišku vardu Margaritana margaritifera, tebegyvenančią upėje, tekančioje per Vehkasalo girią.
Suomiją kamuoja pokario nepritekliai, kurie paveikia ir Kankaristo miestelį: sanatorija uždaroma ir Seni netenka darbo. Vis dėlto jauna moteris greitai randa išeitį – išvažiuoja į Helsinkį, kur, kilus poliomielito epidemijai, reikia fizioterapeutų, galinčių padėti ligos sužalotiems žmonėms. Čia Seni susiduria su poliomielito paveiktu ketverių metų berniuku, o kartu ir su archeologu Aru, prieš keletą metų apvertusiu jos gyvenimą aukštyn kojomis.
Maria Turtschaninoff „Naondelis“
Jos gyvena pasaulyje, kurį valdo vyrai. Bet niekam nelemta valdyti amžinai.
Jos gyvena pasaulyje, kurį valdo vyrai. Bet niekam nelemta valdyti amžinai.
Ohadino rūmuose moterys turi tik vieną pareigą – paklusti. Visos privalo pildyti kiekvieną savo pono užgaidą, mat jis turi siaubingų slaptų galių. Tačiau moterys irgi turi galių. Viena geba gydyti. Kita – valdyti sapnus. Viena jų – karė. O dar kita regi ateitį.
Seserys įkalintos hareme, kurį valdo pavojingas despotas, iš tamsiosios magijos šaltinio semiantis gyvenimo ir mirties galias. Atėjo metas pasipriešinti, susivienyti ir pabėgti. Tačiau ši kelionė be proto daug kainuos – ir toms, kurios pabėgs, ir toms, kurios liks. Iš skirtingų perspektyvų pasakojama ryški ir kvapą gniaužianti istorija atskleis, kokią siaubingą prievartą ir priespaudą moterims teko išgyventi, kad galų gale iškiltų idiliškasis Raudonasis vienuolynas.
Kai mėnesiena suspindės raudonai, jos atkeršys.
Claudia Hammond „Menas ilsėtis“
Gyvename laikais, kai riba tarp darbo ir poilsio blanksta. Ne darbo metu išliekame lengvai pasiekiami – nuolat tikriname elektroninį paštą, greitai atsiliepiame į skambučius, atsisakome laisvalaikio veiklos, kad galėtume pabaigti vieną ar kitą pradėtą užduotį. Didelis užimtumas tapo šiuolaikinio žmogaus kasdienybe, net ir savotišku statuso simboliu – paklausumo, sėkmingumo rodikliu. Bėgdamas per gyvenimą jis tikisi sulaukti dienos, kai pagaliau pavyks atsipūsti, tačiau jai atėjus neretai susiduria su netikėtais pojūčiais – kalte, susierzinimu ar net baime. Kodėl poilsis kartais taip vargina? Kur baigiasi ilsėjimasis ir prasideda nuobodulys? Ir kas užtikrina kokybišką poilsį, būtiną psichinei ir fizinei sveikatai palaikyti?
Gyvename laikais, kai riba tarp darbo ir poilsio blanksta. Ne darbo metu išliekame lengvai pasiekiami – nuolat tikriname elektroninį paštą, greitai atsiliepiame į skambučius, atsisakome laisvalaikio veiklos, kad galėtume pabaigti vieną ar kitą pradėtą užduotį. Didelis užimtumas tapo šiuolaikinio žmogaus kasdienybe, net ir savotišku statuso simboliu – paklausumo, sėkmingumo rodikliu. Bėgdamas per gyvenimą jis tikisi sulaukti dienos, kai pagaliau pavyks atsipūsti, tačiau jai atėjus neretai susiduria su netikėtais pojūčiais – kalte, susierzinimu ar net baime. Kodėl poilsis kartais taip vargina? Kur baigiasi ilsėjimasis ir prasideda nuobodulys? Ir kas užtikrina kokybišką poilsį, būtiną psichinei ir fizinei sveikatai palaikyti?
C. Hammond ryžtasi atsakyti į šiuos ir kitus klausimus. Aptardama Poilsio testo – didžiulio masto tyrimo, kuriame dalyvavo 18 000 žmonių iš 135 pasaulio šalių, rezultatus autorė atskleidžia 10 populiariausių poilsio būdų, įvertindama kiekvieno iš jų veiksmingumą. Naujausiais psichologinių ir sociologinių tyrimų duomenimis paremta knyga ne tik padeda pamatyti poilsio svarbą ir atrasti sau priimtiniausią ilsėjimosi būdą, bet ir pateikia praktinių patarimų, kaip palaikyti subalansuotą gyvenimo ritmą ir dienotvarkėje palikti vietos laiko švaistymui. Nes nieko nedaryti kartais irgi būna sunku.
Danutė Kalinauskaitė „Baltieji prieš juoduosius“
„Liuksemburge mirė... Ieškomi giminės.“ Tokią žinią iš nežinomo adresato gauna romano pasakotoja. Palikimo istorijos visada žada nuotykį, o ši istorija pareikalaus dar ir stoti į kovą su visa ryjančia užmarštimi, nusitaikiusia į pasakotojos mamos atmintį – tai joje glūdi giminystės su paslaptinguoju palikėju įrodymai. Lenktynės su laiku. Į moterų gyvenimą plūsteli spalvingi tą patį palikimą medžiojantys personažai, mūsų dienų aktualijos susipina su praeities įvykiais. Visa susijungia į vientisą istoriją, kuri prasideda prosenelio perbėgimu iš Vilniaus į Augustavo guberniją XIX a. ir baigiasi mūsų dienomis prabangiame Vilniaus „Plaza“ viešbutyje. Skaitytojas čia ras ir grafinų su krupniku skambesio tarpukario restoranuose, ir pokario badmečiu nosies šnerves išplėšančio skilandžio kvapo, ir 1946 m. Kauną nusiaubusį Nemuno potvynį, ir į ritinį vyniojamą Peterburgan išgabenti ketinamą Vilniaus arkikatedrą...
„Liuksemburge mirė... Ieškomi giminės.“ Tokią žinią iš nežinomo adresato gauna romano pasakotoja. Palikimo istorijos visada žada nuotykį, o ši istorija pareikalaus dar ir stoti į kovą su visa ryjančia užmarštimi, nusitaikiusia į pasakotojos mamos atmintį – tai joje glūdi giminystės su paslaptinguoju palikėju įrodymai. Lenktynės su laiku. Į moterų gyvenimą plūsteli spalvingi tą patį palikimą medžiojantys personažai, mūsų dienų aktualijos susipina su praeities įvykiais. Visa susijungia į vientisą istoriją, kuri prasideda prosenelio perbėgimu iš Vilniaus į Augustavo guberniją XIX a. ir baigiasi mūsų dienomis prabangiame Vilniaus „Plaza“ viešbutyje. Skaitytojas čia ras ir grafinų su krupniku skambesio tarpukario restoranuose, ir pokario badmečiu nosies šnerves išplėšančio skilandžio kvapo, ir 1946 m. Kauną nusiaubusį Nemuno potvynį, ir į ritinį vyniojamą Peterburgan išgabenti ketinamą Vilniaus arkikatedrą...
Narine Abgaryan „Simonas“
Mūrininko Simono mirtis žmonių per daug nenustebino – mirė jis savo septyniasdešimt devintojo gimtadienio išvakarėse. Bet sielojosi visi – Simonas buvo kompanijos siela ir visų numylėtinis. Gyveno plačiai ir laisvai, išlaidavo savęs nevaržydamas, valgydavo lyg paskutinį kartą, gerdavo taip, tarytum rytoj būtų priimtas sausas įstatymas. Mylėjo moteris – su polėkiu ir savęs negailėdamas, pavyduliaudavo ir dievindavo, o santykiams baigiantis būtinai ką nors dovanodavo.
Mūrininko Simono mirtis žmonių per daug nenustebino – mirė jis savo septyniasdešimt devintojo gimtadienio išvakarėse. Bet sielojosi visi – Simonas buvo kompanijos siela ir visų numylėtinis. Gyveno plačiai ir laisvai, išlaidavo savęs nevaržydamas, valgydavo lyg paskutinį kartą, gerdavo taip, tarytum rytoj būtų priimtas sausas įstatymas. Mylėjo moteris – su polėkiu ir savęs negailėdamas, pavyduliaudavo ir dievindavo, o santykiams baigiantis būtinai ką nors dovanodavo.
Apraudoti Simono atėjo ir keturios buvusios pasijos, išsipuošusios lyg į velykines mišias. Našlė Melanja greitai persirengė gražesniais rūbais, nusipudravo ir pasidažė lūpas – nesėdės gi tarp šitų išsipusčiusių vištų lyg apsileidusi džiūsna! O gedėtojams išsiskirsčius, našlė ir buvusios pasijos susėdo aplink karstą, gurkšnojo naminį vyną ir įkaitusios ar nuo svaigalų, ar nuo bejėgės Simono išvaizdos, atvirai pasakojosi apie gyvenimą.
Stephanie Land „Valytoja“
Būti neturtingai ir skursti labai primena būti lygtinai nuteistai: nusikalsti neturėdama kaip pragyventi.
Būti neturtingai ir skursti labai primena būti lygtinai nuteistai: nusikalsti neturėdama kaip pragyventi.
Stefanei Land dvidešimt aštuoneri, jos svajonė studijuoti ir tapti rašytoja dūžta į šipulius, nes po vasaros romano neplanuotai pastoja. Džeimis iš pradžių švelniai įkalbinėja atsikratyti kūdikio, bet Stefanei apsisprendus jį pasilikti, tampa piktas ir neprognozuojamas. Stefanė supranta, kad už savo sprendimą bus atsakinga viena, ir suplėšo prašymą priimti į koledžą.
Stefanės dukrelė Mija vaikščioti išmoksta benamių prieglaudoje. Po eilinio Džeimio agresijos protrūkio jiedvi palieka jo gyvenamąją priekabą, vienišai mamai tenka kovoti dėl dukters globos ir užsidirbti pragyvenimui. Jos tėvai išsiskyrę ir nesiveržia padėti, maisto kuponų neužtenka, socialinės išmokos per mažos. Stefanė pradeda dirbti valytoja: kiauras dienas šveičia svetimus klozetus, blizgina virtuves, keičia nešvarią patalynę ir stebi nepažįstamųjų gyvenimus. Jos dienos ištirpsta automobilyje pakeliui iš vieno tvarkomo namo į kitą, vežant nuolat sergančią Miją į darželį ar pas Džeimį ir bandant prasimanyti papildomų darbų. Ji beprotiškai bijo ko nors nespėti, ką nors pamiršti ir dar labiau sugadinti jųdviejų su dukra gyvenimą, tačiau nepaliauja stengtis dėl geresnės ateities.
Négar Djavadi „Paklydusi“
Jie – tai Prancūzijos piliečiai su savo mokesčiais valstybei, atskaitomais nuo pajamų, su savo užsispyrimu, kritiniu mąstymu, patriotizmu ir demokratija. Šalia jų gyvena Kimija Sadr, dešimties drauge su mama ir seserimis pabėgusi iš Irano pas Prancūzijoje prieš kurį laiką įsikūrusį tėvą. Dabar jai dvidešimt penkeri, ji – šiuolaikinė moteris, šiek tiek paklydusi tarp šeimos tradicijų ir vakarietiškos kultūros bei gyvenimo būdo.
Jie – tai Prancūzijos piliečiai su savo mokesčiais valstybei, atskaitomais nuo pajamų, su savo užsispyrimu, kritiniu mąstymu, patriotizmu ir demokratija. Šalia jų gyvena Kimija Sadr, dešimties drauge su mama ir seserimis pabėgusi iš Irano pas Prancūzijoje prieš kurį laiką įsikūrusį tėvą. Dabar jai dvidešimt penkeri, ji – šiuolaikinė moteris, šiek tiek paklydusi tarp šeimos tradicijų ir vakarietiškos kultūros bei gyvenimo būdo.
Vienos Paryžiaus vaisingumo klinikos priimamajame Kimiją siautulingomis bangomis užplūsta prisiminimai ir protėvių istorijos. Lyg mūsų laikų Šecherazada ji perpasakoja spalvingų Sadrų kartų likimus – nuo grėsmingojo prosenelio Montazemolmolko ir jo penkiasdešimt dviejų žmonų haremo iki režimui nepaklūstančių savo tėvų Darijaus ir Saros.
Andrius Kleiva „Ką veikia Japonija“
„Ką veikia Japonija“ – knyga apie Japoniją be įvaizdžio, tokią, kokią ją autorius mato, pats tapdamas jos dalimi. Tai ir pokalbiai su žmonėmis, kurie įvairiausiose Japonijos vietose užsiima visiškai skirtingais, bet labai įdomiais dalykais. Tačiau tai ir žvilgsnis ten, kur atvykėlis vargiai pateks, o patekęs – nedaug ką supras. Į japoniškas laidotuves. Į japonišką medicinos įstaigą. Čia ir istorijos apie tai, kaip japonai žiūri į maistą ir ką jie valgo. Kuo jie tiki ir kodėl. Kaip renkasi būstą ir kokie japoniškos kaimynystės ypatumai. Kaip japonai dirba ir ką jie veikia, kai randa laisvo laiko.
„Ką veikia Japonija“ – knyga apie Japoniją be įvaizdžio, tokią, kokią ją autorius mato, pats tapdamas jos dalimi. Tai ir pokalbiai su žmonėmis, kurie įvairiausiose Japonijos vietose užsiima visiškai skirtingais, bet labai įdomiais dalykais. Tačiau tai ir žvilgsnis ten, kur atvykėlis vargiai pateks, o patekęs – nedaug ką supras. Į japoniškas laidotuves. Į japonišką medicinos įstaigą. Čia ir istorijos apie tai, kaip japonai žiūri į maistą ir ką jie valgo. Kuo jie tiki ir kodėl. Kaip renkasi būstą ir kokie japoniškos kaimynystės ypatumai. Kaip japonai dirba ir ką jie veikia, kai randa laisvo laiko.
Tai ne bandymas pasijusti visažiniam, o smalsus, gyvas, asmeniškas ir autentiškas žvilgsnis į Japonijos kasdienybę iš vidaus. Žvilgsnis, kupinas pagarbos, noro suprasti ir gebėjimo pasijuokti iš lietuvius ir japonus skiriančių, o kartais – siejančių dalykų.
Užsisakykite
Leonidas Donskis „Man skauda“
„Leonidas Donskis: Man skauda“ radosi iš noro ir pareigos sudėti į knygą ir šiandien aktualius, galbūt net pranašiškus filosofo tekstus, mokančius išminties ir tolerancijos. Čia ir visuomenės diagnozės, politologinės įžvalgos, kultūros ir švietimo problemos, svarstymai apie universitetų būklę ir tai, kas visada rūpėjo Leonidui, – žmogiškumo, apšvietos, garbingo žaidimo, orumo, tolerancijos, visuomenės atvirumo refleksijos, bandymas suprasti ir išgirsti kitą ir kitokį, dalintis savo ir kitų išmintimi. Tai filosofo mintys, kviečiančios dialogui.
„Leonidas Donskis: Man skauda“ radosi iš noro ir pareigos sudėti į knygą ir šiandien aktualius, galbūt net pranašiškus filosofo tekstus, mokančius išminties ir tolerancijos. Čia ir visuomenės diagnozės, politologinės įžvalgos, kultūros ir švietimo problemos, svarstymai apie universitetų būklę ir tai, kas visada rūpėjo Leonidui, – žmogiškumo, apšvietos, garbingo žaidimo, orumo, tolerancijos, visuomenės atvirumo refleksijos, bandymas suprasti ir išgirsti kitą ir kitokį, dalintis savo ir kitų išmintimi. Tai filosofo mintys, kviečiančios dialogui.
Jean-Paul Didierlaurent „Skaitovas 6.27 val.“
Kiekvieną rytą 6 val. 27 min. traukiniu Gilenas Vinjolis važiuoja į popieriaus perdirbimo fabriką, kuriame dirba neparduotų knygų smulkinimo mašinos „Zerstor 500“ operatoriumi. Jis nekenčia savo darbo, o paguodą randa kas rytą traukinio bendrakeleiviams garsiai skaitydamas iš baisiosios mašinos nasrų išgelbėtus pavienius knygų puslapius.
Kiekvieną rytą 6 val. 27 min. traukiniu Gilenas Vinjolis važiuoja į popieriaus perdirbimo fabriką, kuriame dirba neparduotų knygų smulkinimo mašinos „Zerstor 500“ operatoriumi. Jis nekenčia savo darbo, o paguodą randa kas rytą traukinio bendrakeleiviams garsiai skaitydamas iš baisiosios mašinos nasrų išgelbėtus pavienius knygų puslapius.
Trisdešimt šešerių Gilenas vis dar vienišas. Vienintelė jo draugija namuose – auksinė žuvelė, o vieninteliai bičiuliai – „Zerstor 500“ suluošintas buvęs jos operatorius Džiuzepė ir ekscentriškasis sargas, klasicistinio teatro mylėtojas Ivonas Grimberas.
Tačiau vieną dieną Gilenas traukinyje aptinka USB atmintuką, kuriame randa merginos dienoraštį. Jaunuolio gyvenimas pamažu prisipildo džiaugsmo ir vilties...
Šis pripažinto prancūzų autoriaus Jean-Paul Didierlaurent romanas – lyg šiuolaikinė pasaka, kurioje poetiškai ir linksmai vystoma meilės, draugystės ir literatūros reikšmės tema.
Anders Hansen „Liūdnos smegeys“
Nesame sutverti visą laiką būti patenkinti ir laimingi – kitaip mūsų protėviai nebūtų išgyvenę. Mūsų smegenys vis dar prisitaikiusios gyventi medžiotojų ir rinkėjų gyvenimą, kur išlikti ir daugintis buvo svarbiau, nei gerai jaustis. Mūsų protėviams grėsė daugybė pavojų, todėl smegenys prisitaikė reaguoti į dirgiklius ir mus apsaugoti. Tačiau šiais laikais mūsų jau nebetyko vilkai ir dauguma ligų yra suvaldytos, o mūsų smegenys jaučiasi kaip niekad pasimetusios vis dar siųsdamos pavojaus signalus tarsi gyventume prieš 10 000 metų.
Marie Benedict „Agatos Kristi paslaptis“
1926 metų gruodžio 3 dieną Agatha Christie išvyko iš šeimos namų Saningdeile ir... dingo. Paieškos, į kurias įsitraukė neregėto dydžio policijos pajėgos ir būriai savanorių, buvo bevaisės. Po vienuolikos dienų moteris lyg niekur nieko atsirado pati ir tikino visiškai neprisimenanti, kas jai nutiko. Kodėl, kur ir kaip buvo pradingusi detektyvų karalienė, nepavyko išsiaiškinti nei anuomet, nei per šimtą metų. Galbūt šią mįslę ir būtų įminę jos sukurti personažai Erkiulis Puaro ar Mis Marpl, tačiau tikriems detektyvams užduotis tapo neįveikiama.
1926 metų gruodžio 3 dieną Agatha Christie išvyko iš šeimos namų Saningdeile ir... dingo. Paieškos, į kurias įsitraukė neregėto dydžio policijos pajėgos ir būriai savanorių, buvo bevaisės. Po vienuolikos dienų moteris lyg niekur nieko atsirado pati ir tikino visiškai neprisimenanti, kas jai nutiko. Kodėl, kur ir kaip buvo pradingusi detektyvų karalienė, nepavyko išsiaiškinti nei anuomet, nei per šimtą metų. Galbūt šią mįslę ir būtų įminę jos sukurti personažai Erkiulis Puaro ar Mis Marpl, tačiau tikriems detektyvams užduotis tapo neįveikiama.
Perprasti, ko gero, tobuliausią Agathos Christie bylą bando populiarių istorinių romanų autorė Marie Benedict, Lietuvos skaitytojams jau pažįstama iš knygos apie Holivudo žvaigždę ir išradėją Hedy Lamarr „Vienintelė moteris kambaryje“.
Benas Bėrantas „Pirštų galiukais“
„Pirštų galiukais“ – trumposios prozos rašytojo Beno Bėranto trylika metų brandintos trumpos istorijos. Jose užfiksuoti išgyvenimai, kurie gali būti nematomi plika akimi, bet išgyvenami iki širdies gelmių ar neuronų galų. Šie pasakojimai romantiški, nostalgiški, sapniški ir tuo pat metu tokie, kurie ne vienam gali pasirodyti artimi. Juk daugelis esame išgyvenę pirmų pasimatymų magiją, netikėčiausiu metu užklupusią meilę, taip pat ir pajutę paskutinio bučinio skonį ar paslėpę svarbiausius prisiminimus tolimiausioje širdies kertėje.
„Pirštų galiukais“ – trumposios prozos rašytojo Beno Bėranto trylika metų brandintos trumpos istorijos. Jose užfiksuoti išgyvenimai, kurie gali būti nematomi plika akimi, bet išgyvenami iki širdies gelmių ar neuronų galų. Šie pasakojimai romantiški, nostalgiški, sapniški ir tuo pat metu tokie, kurie ne vienam gali pasirodyti artimi. Juk daugelis esame išgyvenę pirmų pasimatymų magiją, netikėčiausiu metu užklupusią meilę, taip pat ir pajutę paskutinio bučinio skonį ar paslėpę svarbiausius prisiminimus tolimiausioje širdies kertėje.
Christophe Andre „Paguoda“
Tai – šeštoji Ch. André knyga lietuvių kalba. Ją parašyti autorių paskatino sunki asmeninė patirtis. Susirgęs plaučių vėžiu, jis ėmė reflektuoti guodžiančių žodžių galią gijimo procese ir domėtis paguodos reiškiniu.
Artimųjų mirtis, sunkios ligos, senatvė – nė vieno žmogaus gyvenimas neišvengia sudėtingų vienatvės, nevilties etapų, keliančių daugybę klausimų. Kokiais būdais paguosti save, kad neužvaldytų kančią lydintys baimės, pykčio, pavydo jausmai? Kaip išbūti su kenčiančiu žmogumi ir laiku atrasti jo skausmą malšinančius žodžius? Kodėl kartais taip sunku leistis guodžiamiems? Ir ar verta tikėti, jog visos mūsų nelaimės turi prasmę?
Tai – šeštoji Ch. André knyga lietuvių kalba. Ją parašyti autorių paskatino sunki asmeninė patirtis. Susirgęs plaučių vėžiu, jis ėmė reflektuoti guodžiančių žodžių galią gijimo procese ir domėtis paguodos reiškiniu.
Artimųjų mirtis, sunkios ligos, senatvė – nė vieno žmogaus gyvenimas neišvengia sudėtingų vienatvės, nevilties etapų, keliančių daugybę klausimų. Kokiais būdais paguosti save, kad neužvaldytų kančią lydintys baimės, pykčio, pavydo jausmai? Kaip išbūti su kenčiančiu žmogumi ir laiku atrasti jo skausmą malšinančius žodžius? Kodėl kartais taip sunku leistis guodžiamiems? Ir ar verta tikėti, jog visos mūsų nelaimės turi prasmę?
Matas Maldeikis „Pasaulio pabaigos istorija“
Šiuolaikinis pasaulis susiformavo po Antrojo pasaulinio karo, kai palankiai susiklostė daugybė aplinkybių. Procesai, iš pradžių garantavę sėkmę ir pažangą, pamažu atskleidė ir savo išvirkščiąją pusę. Taip prieštaringų tendencijų raizginys galiausiai pagimdė dabarties iššūkius. Norėdami suvokti, kur esame, ir rasti problemų sprendimus privalome dar kartą peržvelgti nueitą kelią ir užčiuopti jo silpnąsias grandis. Šios knygos tikslas – padėti skaitytojams geriau suprasti, kur brėžiamos dabarties karų fronto linijos ir kokios naujos grėsmės kyla Vakarų pasauliui, kuriam jau trisdešimt metų priklauso Lietuva. Autorius tiki – atėjo metas prisiminti ir suprasti metaforą, kurią ne sykį kartojo Vladimiras Leninas, kad „kapitalistai patys parduos mums virvę, ant kurios mes juos karsim“.
Šiuolaikinis pasaulis susiformavo po Antrojo pasaulinio karo, kai palankiai susiklostė daugybė aplinkybių. Procesai, iš pradžių garantavę sėkmę ir pažangą, pamažu atskleidė ir savo išvirkščiąją pusę. Taip prieštaringų tendencijų raizginys galiausiai pagimdė dabarties iššūkius. Norėdami suvokti, kur esame, ir rasti problemų sprendimus privalome dar kartą peržvelgti nueitą kelią ir užčiuopti jo silpnąsias grandis. Šios knygos tikslas – padėti skaitytojams geriau suprasti, kur brėžiamos dabarties karų fronto linijos ir kokios naujos grėsmės kyla Vakarų pasauliui, kuriam jau trisdešimt metų priklauso Lietuva. Autorius tiki – atėjo metas prisiminti ir suprasti metaforą, kurią ne sykį kartojo Vladimiras Leninas, kad „kapitalistai patys parduos mums virvę, ant kurios mes juos karsim“.
„Pasaulio pabaigos istorija“ – apie tai, kaip susikūrė pasaulis, kurį pažįstame. Ir kaip jis baigiasi.