Naujų knygų srautas – kovas

Ali Smith „Ruduo“

Ruduo. Laikas miglų, gausos sultingų vaisių. Du seni bičiuliai – šimtametis Danielis ir 1984-ųjų gimimo Elizabet – kalbasi apie praeitį, ateitį, paveikslus, vardus, melą ir atmintį. O tuo metu Jungtinė Karalystė – labai susiskaldžiusi po ką tik nutikusio lemtingo istorinio įvykio. Dviejų skirtingų kartų bičiulių ryšys – lyg atsvara eižėjančiam ir svetimėjančiam pasauliui. Šis įstabių apmąstymų apie turtų, pasiekimų ir nuopelnų prasmę kupinas romanas – pirmoji metų laikams skirto Ali Smith knygų ketverto dalis. Kas mes esame? Kas mus formavo? Šekspyriškas kandus sąmojis, kytsiška melancholija, gaivališka septintojo dešimtmečio poparto energija. Po skirtingus laikus klaidžiojantis „Ruduo" pasakoja apie senatvę, laiką ir meilę. O metų laikai, kaip visada, keičia vienas kitą. Ali Smith – savito stiliaus, į ne vieną dešimtį pasaulio kalbų verčiama, daugybę prestižinių premijų pelniusi škotų rašytoja, šiuolaikinės literatūros grandė. Net keturis kartus buvo nominuota vienai svarbiausių anglosaksiškame pasaulyje „Man Booker" premijai. Pastarąjį kartą, 2017 m., – būtent už šį romaną.

Dorit Rabinyan „Kaktusų gyvatvorė“

Praėjus dvejiems metams po 2001-ųjų rugsėjo 11-osios įvykių, du jauni žmonės susipažįsta Niujorke ir iškart pajunta vienas kitam trauką. Liat – studentė iš Tel Avivo, atvykusi į JAV pusmečiui, Chilmis – pradedantis dailininkas iš Ramalos. Nors abu supranta, kad jų meilė galima tik toli nuo gimtųjų namų, neįstengia jai atsispirti. Kartu jie tyrinėja miestą, dalijasi prisiminimais, o užklupus neįprastai šaltai žiemai, ilgisi Artimųjų Rytų saulės. Deja, Liat laimę temdo kaltė, kad savo meilę slepia nuo šeimos. Nenumaldomai artėjant laikui išvykti, ją ima persekioti slogi nuotaika dėl išsiskyrimo, akis į akį tenka susidurti su skaudžia būtinybe rinktis. „Kaktusų gyvatvorė" – tai prieštaringai vertinamas kūrinys apie izraelietės ir palestiniečio meilę. Įtikinamai ir jautriai papasakota istorija vos pasirodžiusi rekomenduota Izraelio vyresniųjų klasių moksleiviams, bet išpopuliarėjusi uždrausta kaip galinti skatinti santuokas su kitataučiais. Sulaukus palaikymo iš tokių garsių Izraelio rašytojų, kaip Davidas Grossmanas, A. B. Yehoshua, Amosas Ozas, po ilgų svarstymų ir netgi protestų nuspręsta, kad kūrinys gali būti skaitomas ir nagrinėjamas mokyklose. Dorit Rabinyan (g. 1972) – viena žinomiausių ir skandalingiausių Izraelio autorių, kilusi iš Irano žydų šeimos. Jos knygos gausiai verčiamos į užsienio kalbas, o kūryba ne kartą apdovanota įvairiais prizais ir premijomis. Vienas reikšmingesnių įvertinimų – 2015 m. įteiktas „Bernstein Prize", skiriamas jauniems hebrajų kalba rašantiems autoriams.

George Saunders „Linkolnas Bardo“

1862-ųjų pavasaris. Pats JAV pilietinio karo įkarštis. Tauta pagaliau suvokė, kad tai tik kruvina, betikslė kova. O viršutiniame Baltųjų rūmų aukšte guli vienuolikmetis, sunkiai sergantis prezidento Linkolno sūnus Vilis. Kada mirs – tik dienų klausimas. „Mano vargšiukas, jis buvo per geras šiam pasauliui, – sako Linkolnas. – Dievas pasišaukė jį namo." Spauda praneša apie sielvartaujančio tėvo apsilankymus kriptoje, kad galėtų glėbyje palaikyti mirusio sūnaus kūną. Remdamasis tikru įvykiu, George'as Saundersas audžia nepamirštamą tėvo ir sūnaus meilės bei netekties istoriją, kuri iš realistinio, istorinio sluoksnio prasiskverbia į jaudinantį antgamtinį. Vilis Linkolnas susivokia atsidūręs keistoje vietoje, kur šmirinėja, stumdosi, nuobodžiauja, kivirčijasi ir savaip atgailauja dvasios. Šiame mirusiųjų prieangyje – Tibeto budizme vadinamame bardo – prasideda kova dėl Vilio sielos. Pasitelkdamas naują formą, kuri atveria kaleidoskopinę, teatrališką balsų – gyvųjų ir mirusiųjų, realiai egzistavusių ir išgalvotų žmonių – panoramą, G. Saundersas užduoda esminį klausimą: kaip mes gyvename ir mylime, jei žinome, kad visų, kurie mums brangūs, neišvengiamai laukia baigtis? George'as Saundersas (g. 1958) – šiuolaikinis amerikiečių rašytojas, pelnęs daugiau nei 20 reikšmingų įvertinimų, tarp kurių – Ernesto Hemingway'aus vardo premija ir Amerikos meno ir literatūros akademijos apdovanojimas. Autorius, anksčiau kūręs daugiausia apsakymus ir esė, 2017 m. pristatė pirmąjį savo romaną „Linkolnas Bardo"ir iškart sulaukė sėkmės: knyga tapo bestseleriu, atsidūrė The New York Times geriausių 2017 m. knygų dešimtuke ir gavo prestižinį „Man Booker" apdovanojimą.  

Wieslaw Myśliwski „Paskutinis išdalijimas“

„Paskutinis išdalijimas“ – metafizinis romanas, apmąstymas apie žmogaus gyvenimo prasmę, likimą. Kuriuos lemia ne tik jo valia, bet ir atsitiktinumai, neišvengiama būtinybė. Pagyvenęs vyriškis ryžtasi sutvarkyti savo seną, daug metų jam tarnavusią adresų, telefono numerių knygelę. Kai kurias pavardes ketina išbraukti, pašalinti. Ir paaiškėja, kad tai anaiptol ne toks lengvas dalykas, kaip atrodė: kiekviena pavardė – vis kita istorija, atsitikimas, pažintis, bičiulystė, meilė, netektis. Ar į užmaršties gelmes nugrimzdęs nežinia kas... Gal skaitėte ar bent girdėjote apie „Traktatą apie pupelių gliaudymą", kuris buvo paskelbtas visų laikų vertingiausia iš lenkų į lietuvių kalbą versta knyga? Jūsų rankose dar vienas to paties autoriaus Wieslawo Mysliwskio – romanas, verstas to paties vertėjo – Kazio Uscilos.

Daina Avotiņa „Anyta“

Daina Avuotinia (Daina Avotiņa, g. 1926 m.) yra žymi latvių rašytoja, devynių poezijos rinkinių ir vienuolikos romanų autorė. Ji daug nusipelnė Lietuvai kaip lietuvių literatūros vertėja į latvių kalbą: išvertė V. Mykolaičio-Putino, A. Maldonio poezijos, reikšmingiausius Just. Marcinkevičiaus kūrinius, V. Bubnio, R. Granausko, A. Šlepiko, K. Almeno, E. Kurklietytės romanų, kitų autorių kūrybos, - latviškai išleista daugiau kaip trisdešimt jos verstų lietuvių rašytojų knygų. D. Avuotinia apdovanota ordino „Už nuopelnus Lietuvai" Karininko kryžiumi. Paskutiniajame savo romane „Anyta" („Vīramāte"), kurį ji pati vadina „kasdienišku romanu", rašytoja jautriai pasakoja apie paprastos moters Netės likimą lemtingų Latvijai (ir Lietuvai) XX amžiaus istorinių įvykių fone. Vos išleistas romanas „Anyta" tapo skaitomiausia knyga Latvijoje. Ramų latvių šeimos gyvenimą gamtos apsuptyje sugriauna 1940 m. okupacija, karas, tremtys. Netė tyliai kentė rusės anytos užkurtą pragarą, o kai pati tapo anyta, visomis išgalėmis stengėsi padėti jaunai šeimai ir egoistei marčiai, suprasti žmones. Netės išmintis ir gerumas padeda sūnui nepalūžti, o jai pačiai susigrąžinti gimtuosius namus, kur grįžta ramybė. Rašytoja, vaizduodama moterų išgyvenimus ir šeimos dramas, siekia parodyti, kokia trapi yra žmogaus laimė, nes ją griauna ne tik karai, smurtas, bet labiausiai – žmonių piktavališkumas, ydos, pavydas. Tai išmintingas pasakojimas apie gimtuosius namus, meilę ir šeimą, apie tikras ir apgaulingas vertybes.

Jaan Kaplinski „Ta pati upė“

Autobiografiniais faktais iš dalies paremtas romanas „Ta pati upė" – vienas geriausiai įvertintų šiuolaikinių estų kūrinių. Veiksmo vieta – praėjusio šimtmečio septintojo dešimtmečio Estija. Trečiuoju asmeniu vaizduojamas bevardis studentas filologas sudėtingais politinio „atšilimo" laikais bando suprasti geopolitinius žaidimus šiuolaikiniame pasaulyje, ieško atsakymų į egzistencinius klausimus. Žanriniu požiūriu kūrinys artimas saviugdos romano („Bildungsroman") tradicijoms, kai pagrindinis dėmesys skiriamas savojo „aš" paieškoms, psichologiniam ir moraliniam augimui, svarbiems charakterio pokyčiams. Jaunuolio pasaulėžiūrą iš esmės pakeičia pažintis su Mokytoju, kurio prototipas yra legendinis estų poetas, religijos filosofas, poliglotas Ukus Masingas (1909–1985). „Ta pati upė" buvo rašoma dvylika metų. Kūrinyje jaučiamas mums jau pažįstamas subtilus autoriaus braižas, lengva autoironija, it skaidri upė tekantis naratyvas. Jame susipina realizmas ir mistika, išorinės aplinkybės ir psichologija, religija ir politika, ironija ir pakilūs jausmai. Kritikai pažymi, kad knyga meta intelektualų iššūkį skaitytojui, o rašytojas Janas Kausas teigia, kad Jaanui Kaplinski'ui pavyko sukurti intymų ir kartu visuomeniškai aktualų romaną.

Natascha Wodin „Kilusi iš Mariupolio“

Natascha Wodin gimė 1945 m. Bavarijoje, buvusių priverstinių darbininkų iš Ukrainos šeimoje. Baigusi mokslus, įgijo vertėjos specialybę. Vertė iš rusų į vokiečių kalbą, taip pat pati rašė knygas, už kurias gavo daug literatūrinių apdovanojimų. Romanas „Kilusi iš Mariupolio" 2017 metais pelnė prestižinę Leipcigo knygų mugės premiją. Kai mirė autorės mama, mergaitei buvo tik dešimt. Po daugelio metų rašytoja pradeda dėlioti savo šeimos praeities dėlionę. Jai tebuvo žinoma, jog jos tėvai turėję palikti Mariupolį ir išvykti priverčiamųjų darbų į Vokietiją. Didžiąją gyvenimo dalį autorė maniusi, jog „priklausanti žmonijos šiukšlėms, sąšlavoms, likusioms po karo". Padedant aistringam genealogijos žinovui, ji leidžiasi į skausmingas tapatybės paieškas, imasi narplioti mamos gyvenimą ir, sekdama miglotais protėvių pėdsakais, kone rekonstruoja netikėtumų ir mįslių kupiną giminės istoriją. Romane „Kilusi iš Mariupolio" atskleidžiama, kaip istoriniai įvykiai keičia žmonių gyvenimus, ką patyrė Mariupolio uostamiestis, kadaise viliojęs ir traukęs XIX a. dvasia. Katastrofiški XX a. istorijos lūžiai perteikiami dokumentiškai blaiviai, bet itin paveikiai. Pasak kritikų, tai „Šeimos istorija – kaip šimtmečio panorama", „Didelis ir svarbus tekstas prieš užmarštį, prieš tylėjimą", „Klasikinė, bet kartu kitokia, neįprasta knyga", „Lakoniškas, bet vaizdingas, visiškai nepatetiškas, bet sukrečiantis pasakojimas".

Leonardas Gutauskas „Pravardės“

Leonardas Gutauskas plačiai žinomas knygomis, kurių skaičius artėja prie pusės šimto, ir dailės kūriniais. Reikšmingiausias jo romanas „Vilko dantų karoliai" apdovanotas pirmąja Lietuvos rašytojų sąjungos premija, o už prozos ir poezijos kūrinius paskirta Lietuvos nacionalinė kultūros ir meno premija. Apysakų knygos „Pravardės" autorius – puikus pasakorius, vingrių istorijų meistras. Tariamai tikri atsitikimai turi ir daug pramano. Prasidėję konkrečios aplinkos vaizdais, pasakojimai smagiai šauna į liaudiškos burleskos ir sakmių erdvę. Čia daug drąsių hiperbolių, komizmo, sacrum ir profanum derinių. Personažų vidinė tamsa dažnai siejama su kūniškumu, bestiariškus instinktus paryškina istoriniai socialiniai kontekstai: pokario kovos, sovietmetis, Kalvarijų koplyčių griovimas, Lenino skulptūra prie Druskininkų gydyklų. Kulminacija – beprotiški nužmogėjusių pokarinių „vaduotojų" siautėjimai apysakoje „Keltas". Kūrinius sieja nuodėmės ir prisikėlimo tema. Veikėjai gavę išskirtines pravardes: Odisėjas, Herodas, Lozorius, Marija Magdalena... Ir nuodėmingas gali prisikelti, puolusioji tapti šventąja, užguitas žmogelis išsaugoti tikėjimą. Kiekvienas turi galimybę atpirkimui, šviesėjimui, tvėrimui. Jungdamas tai, kas dangiška ir pragariška, rašytojas subalansuoja visumą, vertybių skalę. Neišsenkamas Leonardo Gutausko kūrybingumas, stipri meninio pasakojimo jėga.

Marijus Gailius „Oro“

Romano „Oro" herojai – į XXII amžių žengiantys lietuviai, kalbantys najakalbe, matę, kaip jūra pasiglemžia Palangą ir Nidą, ir nebeturintys nei politinės valios, nei kultūrinės atminties. Neaiškiomis aplinkybėmis žuvęs garsus klimatologas Vincentas Šemeta į kapus nusineša baugią paslaptį. Profesoriaus artimuosius ir draugus vėl bendrauti priverčia vis daugiau klausimų keliantis ciniškas jo testamentas. XXI a. amžiaus pabaigoje senyva moteris Kotryna mėgina susidoroti su praeities šmėklomis. Kodėl net tobulos atminties jos virtualioji antrininkė nepadeda nieko suprasti? Tuo metu jaunieji lietuvių kilmės nacionalistai, išvaryti iš potvynių sunaikinto Londono, ieško savo vietos istorinėje tėvynėje Lietuvoje ir kyla į kovą prieš klimato pabėgėlius. Populiarus savimyla Hiacintas skelbia priešingai: bežemių žmonių importas – paskutinė galimybė Lietuvai išlikti. Sunykus pažįstamam pasauliui, lieka saldūs tinklaodžių sapnai ir atšiaurus kraštovaizdis už betono jūrsienių. Ar tolimos praeities mįslę įminę žmonės atgaus pasitikėjimą ateitimi? Marijus Gailius (g. 1983) baigė žurnalistikos studijas Vilniaus universitete, tęsė mokslus Danijoje ir Švedijoje. Paryžiuje dirbo fotografu ir rašė noveles, kurių rinkinį „Šlapias spalis" 2012 m. išleido Rašytojų sąjungos leidykla. Vedė laidas „Žinių radijuje", kultūrinėje spaudoje skelbia literatūros kritikos straipsnius.

Jolita Skablauskaitė „Fatum“

Tai, kas netelpa realaus suvokimo rėmuose. Jolita Skablauskaitė (1950–2018) – viena originaliausių lietuvių rašytojų. Jos kūrybos palikimas – septyni romanai (tarp kurių – kontroversiškasis „Sado sindromas", nežabotos fantazijos „Žiežulės", „Kitas kraujas"), kelios apysakų ir apsakymų knygos, eilėraščių rinkinys. Autorė pati apipavidalino savo knygas, turėjo Vilniaus dailės instituto diplomą. Pagal jos kūrinius režisierius A. Puipa sukūrė kino filmus „Žuvies diena" ir „Žaibo nušviesti". Novelių ir apysakų knyga „Fatum" rašyta ilgiau nei tris dešimtmečius. Autorę visada traukė tai, kas netelpa į realaus suvokimo rėmus. Ir šioje knygoje minimas „kitas pasaulis", „sapniška vietovė", „atmainyta tikrovė", pirmykštės civilizacijos. Antgamtinės būtybės, požemių pasaulio atstovai – velniažmogiai, harpijos, žmogiapaukščiai, dvergai – įsiveržia į tikrovę su demoniška jėga. Jie įplieskia nelaimes, mirtis, siaubą, o šėlstančių stichijų – vėjų, vandenų fone, hipnotizuojančiose akyse šviečia deimantinė mėlynoji šviesa – kitos, pirmapradės būties simbolis.

Rasa Aškinytė „Istorija kaip upė“

Knygoje „Istorija kaip upė“ juda amžinasis gyvybės ir mirties ratas. Jį laiko upėje suka gimdytojos, pribuvėjos, motinos, žoliautojos, nusikaltėlės ir policininkės, tikinčiosios ir bedievės. Jos keliauja per epochas nuo praamžių, nuo pagonybės iki krikščionybės – ir iki šių dienų. Holė, Konstancija, Gina G., Ubagė susijusios nematomais saitais. Jas vienija nepasotinamas meilės alkis ir būtiškasis išsipildymo troškimas. „Vadink mane „sese!" – sako knygos herojės. Seserystė skleidžiasi per atjautą artimui, nepasotinamą meilės ilgesį ir viską ištveriančią motinystę. Visos moterys paslaptingai susietos su upe, atplukdančia panašius ar net sutampančius likimus. Jų rūpestis artimu gretinamas prie fatališko, beveik kriminalinio žiaurumo, o dialogai su Dievu, kokiu juo tikima, visais laikais tampa vienintele atrama. „Tai tik meilė, nieko daugiau", – sako Ubagė. Rasa Aškinytė – viena įdomiausių šiandienos lietuvių prozininkių, „Metų knygos 2014" laureatė. „Istorija kaip upė" – penktasis rašytojos romanas. Knygoje remiamasi dviem Lietuvos istoriniais faktais: antrąja pranciškonų kankinyste, įvykusia Vilniuje apie 1369 m., ir XVIII a. raganų teismais. Taip pat kūrinyje įvesta mūsų laikų siužetinė linija.

Vytautas V. Landsbergis „Žalčių karalienė“

„Žalčių karalienė", gerai žinoma lietuvių liaudies pasaka, šioje apysakoje iš mito perkeliama į realų istorinį laikmetį, į partizaninių kovų sūkurį, priverčia naujai pažvelgti į epo modernizavimo galimybes, atrandant universalias šios žinomiausios lietuviškos pasakos sąsajas su dramatiška XX amžiaus Lietuvos pokario istorija. „Žalčių karalienė" – tai pajūrio moksleivės, literatės Eglės, dienoraštis, pradėtas rašyti, kai jai buvo septyniolika. Dienoraštis fiksuoja įvykius nuo 1945-ųjų metų pavasario (netikėtos pažinties su partizanų vadu Žilvinu) iki pat žūties 1956-aisiais, jai su keturiais vaikais grįžus iš Gotlando salos į Lietuvą aplankyti savo artimųjų. Knygoje naudojamos citatos iš partizanų vado Liongino Baliukevičiaus–Dzūko dienoraščių, remiamasi gausia partizaniška lektūra (dokumentais, laiškais, pasakojimais etc.).

Kazys Almenas „Anuomet“

Kazio Almeno knyga „Anuomet" nukelia į gana tolimą praeitį: vaikystės atsiminimų fragmentai šeimai gyvenant Kaune, tėvo su dviem mažais sūnumis pasitraukimas iš Lietuvos ir gyvenimas pereinamosiose Vokietijos DP stovyklose, nelengvas įsikūrimas Amerikoje bei studijų metai Nebraskos universitete. Atsigręžiant į daugybę per pastaruosius dešimtmečius leistų knygų matomas šios knygos „kitoniškumas", neatitinkantis memuarų tradicijos suformuoto kanono. Kazio Almeno atsiminimų knygoje ryški kelių pasakojimo manierų, kelių kalbėjimo būdų ir perspektyvų sandūra. Beveik visose atsiminimų dalyse atsiranda pasakojimo distancija, savotiška fokusuotė, kuri sujungia fragmentiškus vaikystės ir jaunystės prisiminimus su brandžios gyvenimo patirties kupinu tų pačių įvykių vertinimu. Praeities aplinkybės vertinamos ne tik iš laiko distancijos, bet ir iš intelektualaus žinojimo konteksto, keičiant požiūrį, žvelgiant į patirtus įvykius, juos papildant jau susiformavusia kultūros ir istorijos samprata. Atsiminimai parašyti lengvu, ironijos ir humoro prisodrintu stiliumi. Autorius nevengia išplėstų pasakojimų apie vieną ar kitą jo vaikystės ar jaunystės įvykį, sutiktus asmenis. Rašytojas moka išlaikyti siužetinę intrigą, kuri „prikausto" prie teksto šių atsiminimų skaitytoją, įtraukia jį į praeities įvykių svarstymą.

Tomas Vaiseta „Vasarnamis“

Ligoninė, kurią vadiname Vasaros 5. Sovietinė psichiatrija, pasislėpusi už mitų ir legendų. Pacientų balsas, kurį girdime dar labai retai. Istorikas ir rašytojas Tomas Vaiseta pasakoja apie psichiatriją sovietmečiu (1944–1990), nagrinėdamas Vilniaus psichiatrijos ligoninės istoriją, aiškindamasis, kaip ji virto medicinos institucija, kokie terapijos metodai buvo taikomi ir kaip jie keitėsi, suteikdamas galimybę pamatyti ligoninės gyvenimą pacientų akimis. Knygoje pirmą kartą pasitelkiami unikalūs šaltiniai – gydytų pacientų ir jų artimųjų skundai, taip pat kalbinti buvę pacientai, psichiatrai ir psichologai, ištirta šimtai ligoninės dokumentų.
Augome sovietinėje, vėliau – posovietinėje erdvėje, kurioje psichikos sutrikimų turintys žmonės vadinami „durniais", o psichiatrijos ligoninė – „durnynu". Sociokultūrinė stigma, užkoduota žodžiuose „Vasaros 5", išlikusi stipri iki mūsų dienų. Iš čia kilo pagrindinis knygos tikslas – nebepasiduoti per šimtmečius susiformavusiems vaizdiniams, kurie išrūšiuoja žmones ir atima galimybę pažinti tikrovę. Nebepasiduoti reiškia bent nepalaikyti stigmos. Nepavadinti knygos „Vasaros 5".   

​                                                                                                                                                                                           Tomas Vaiseta 

Giorgos Seferis, Giannis Ritsos, Odysseas Elytis, Nikos Gatsos „Dovana sidabro eilėraštis: Graikų poezija“

Lietuvos klasikų asociacijos sudarė ir išleido graikų poezijos rinktinę „Dovana sidabro eilėraštis“. Knygą sudarė Kristina Svarevičiūtė. Iš graikų kalbos vertė Elžbieta Banytė, Diana Bučiūtė, Rūta Burbaitė ir Kristina Svarevičiūtė. Knygoje publikuojama keturių žymių XX a. graikų poetų – Giorgios Seferio (Jorgo Seferio), Giannis Ritsos (Janio Rico), Odysseas Elytis (Odisėjo Eličio) ir Nikos Gatsos (Niko Gaco) poezija. Šie poetai priskiriami 4-ojo dešimtmečio literatūros kartai, jie padarė didžiulę įtaką šiuolaikinės Graikijos kultūros ir literatūros raidai. Du iš jų – Jorgas Seferis ir Odisėjas Elitis – apdovanoti Nobelio premija.

Alvydas Valenta „Hormonai visi išsislapstė: eilėraščiai“

Graikų ir romėnų išmintis, nemirtingi indų epai ir visas begalinis kultūros vertybių panteonas – kas daugiau belieka? Jaunystė praėjo, siautulingi kriokliai besą seklūs užutėkiai, hormonai – visi išsislapstė, ir pasaulis tapo baigtinis. Alvydas Valenta

Dovilė Zelčiūtė „Prieglaudos miestai: eilėraščiai“

Neatsitiktinai Dovilė Zelčiūtė naują savo eilėraščių rinkinį pavadina „Prieglaudos miestai“. Tai akivaizdi aliuzija į Senąjį Testamentą, aiškus pažadas, kad autorės, pripažintos išpažintinės lyrikos (pasižyminčios autoironija ir paradoksais) kūrėjos, knygoje šįkart dominuos dievoieškos tema. Su sau būdingu atvirumu ir kūrybiniu įkarščiu poetė imasi išskirtinio šiems laikams moralinių vertybių teigimo, savęs ieškojimo „nuopuoliuose“ ir „prisikėlimuose“, ieško atsakymo į vieną svarbiausių egzistencinių klausimų: su kuo tu? Knygos autorei sekasi: ji išvengia patetikos ar egzaltacijos, deklaratyvaus religingumo, moralizavimo. Tema skleidžiasi natūraliai: skausmingai, džiaugsmingai, įtikinamai. Nedvejoji: „prieglaudos miestas“ Dovilės Zelčiūtės poezijoje tapo filosofine atskirties, atsiteisimo, išsigryninimo kategorija, - tiek laiko, tirk erdvės prasme.

Mindaugas Nastaravičius „Bendratis: vieno eilėraščio istorija“

„Bendratis“ – trečioji jaunesniosios kartos poeto Mindaugo Nastaravičiaus (g. 1984) knyga. Pirmasis eilėraščių rinkinys „Dėmėtų akių“ (2010) įvertintas Zigmo Gėlės premija už geriausią metų poetinį debiutą. Antroji knyga – „Mo“ (2014) – autoriui pelnė Jaunojo jotvingio premiją, rinkinys pateko į Metų knygos rinkimų penketuką ir Kūrybiškiausių knygų dvyliktuką. M. Nastaravičius taip pat rašo pjeses, bendradarbiauja su įvairiais Lietuvos teatrais. 2015-aisiais už dramaturgiją jis apdovanotas „Auksiniu scenos kryžiumi“.

​pagalvojau, kad viską jau parašiau, nors nė žodžio nežinojau apie tave, ir tada supratau, kad laikas šitam atminties kambary išgriauti nešančią sieną išversti tą menką konstrukciją, laikančią žmogų ar tvartą lūkesčius jūsų ir mano, palengva slopstančius kiek besiraityčiau pagalvojau – laikas sustoti, nes viskas kas rodės reikšminga, išsprūdo prirėmus prie sienos tada pasirodė – štai, pagaliau, kaip ir laikas nieko nereiškiu, kiek savęs begailėčiau tada pasigirdo, kad Gariūnuose, kažkur prie sienos, brangiai superka pelenus, todėl deginom tėvų nuotraukas už tvarto, kol sukūrenom ir tvartą, liko tik siena, laikanti tuštumą tada, susipylę į kibirus, išvežėm viską parduoti, o tada sužinojome, kad kažkur prie sienos nėra jokios sienos kad mūsų pelenų net dykai niekas neima sudegę tėvų veidai tebejuosta ant pirštų ir ėjome atgal į autobusą, dulkėjo neuždengti pelenai, semiu juos dabar ir barstau šitoj amžinoj bendraty ant nesančios sienos griuvėsių

Giedrė Kazlauskaitė „Gintaro kambarys: eilėraščiai“

„Gintaras kasdien bado akis senamiestyje – turistus viliojančiose vitrinose, kai žingsniuoju į darbą. Nors retai mąstydavau apie jo, kaip mineralo, kelionę laiku, man jis visada turėjo tėvo vardo krūvį. Apie garsųjį dingusį Gintaro kambarį vaikystėje papasakojo seneliai, kai nuvažiavome į Palangą ir aplankėme Gintaro muziejų. Pamenu, ėmiau tikėti, kad kada nors dingęs kambarys bus surastas jūroje (gal net aš jį surasiu, braidžiodama po atokias vietas!). Praėjusią vasarą nusivedžiau ten dukrą, ir užvaldė déjà vu dvasia, tik kiek realistiškesnė. Ėmiau žiūrinėti Tiškevičių nuotraukas, domėtis archyvu – jų likimai, ypač moterų, atrodė tokie dramatiški. Jau buvau beveik parašiusi Tiškevičių ciklą, kai sužinojau, kad tėvas gavo restauruoti Juozapo Tiškevičiaus karstą. Nuostabą dėl tokio sutapimo palaikiau ženklu, kad reikia judėti toliau. Ir judėjau, tik į knygą įsipynė dar ir mano šeimos, tėvonijos istorija. Man atrodė, kad nesidomiu istorija, kraštotyra, paveldu; taip pat ir biologija, chemija. Neperėmiau tėvų profesijų, darbo, nenorėjau būti į juos panaši. Paradoksalu – kai sąmoningai toliniesi, pasitaiko, kad nesąmoningai priartėji. Paprastai žmonės manipuliuoja šeimos traumomis (represijos, tremtys, partizanai ir pan.), bet tai nesąžininga. Protėvių nuopelnai nėra tavo nuopelnai. Niekas nėra vertingesnis už kitus vien dėl fakto, kad šeimos istorijoje būta kankinių. Ir atvirkščiai – niekas nekaltas dėl niekšų. Neegzistuoja joks geresnis kraujas, o tikėjimas privilegijomis dėl kilmės tėra liguistumas." – Giedrė Kazlauskaitė

Gintaras Bleizgys „Xeranthemum: eilėraščiai“

„Xeranthemum" – dvyliktoji poeto ir prozininko Gintaro Bleizgio knyga, devintoji eilėraščių. Tai stiprus patirčių rinkinys, kuriame tekstai pinasi gamtos, augalų, prisiminimų ir pojūčių gijomis. Poetas išlieka ištikimas sau – jis atviras, mąslus, klausiantis ir atsakantis, gyvas. „Ateik vandeniu / bet negesink / mano sielos" – būtent šiomis trimis eilutėmis autorius ir apibūdina naujausią poezijos rinkinį. Autoriaus kūrybos įvertinimas – ne tik gausus gerbėjų būrys, bet ir apdovanojimai. Gintaras Bleizgys apdovanotas abiem Jotvingių, Jurgos Ivanauskaitės, Antano Miškinio, Gabrielės Petkevičaitės-Bitės ir kitomis literatūrinėmis premijomis.

Mindaugas Valiukas „Mokytojas mirti ir kitos poemos“

Ketvirtoji poezijos knyga. Ankstesnės: Mėnulio keramika (1999), Vogta vinis (2003), Dambrelis (2006). Rinkinį sudaro keturios poemos, kuriose vyrauja autoriui būdinga paradokso poetika; poetinė mintis stipriai „įvaizdinta“, suskaidyta talpiomis prasmės pauzėmis. nepakėlei galvos į išskrendančias gerves viskas nukrito paskutinis klevo lapas šiems metams viskas Mindaugas Valiukas

Kęstutis Navakas „Net ne: eilėraščiai“

​karys
neturiu su kuo eiti į mūšį mąstė karys mano šarvus nugulė dulkės o iš kardo rankenos baigia iškristi rubinai aš negaliu mūšio lauke pasirodyti nederamai kovoti sugebu puikiai ir man nedaug kas prilygs tačiau kai šarvus nugulė dulkės ir baigia iškristi rubinai man neramu, bet ir karo nėra nėr kur eiti kaip gerai kad šiandien nėra karo. tarnas spės nuvalyti šarvus man tik svarbu neišsiduoti todėl ramiai perku duoną ir daržoves iš gatvės prekeivių šypsausi jaunoms merginoms ir moterims kurios jau daug ko matė praeinu niekieno nepastebėtas namuose klausausi savo svirplio esu ramesnis už svirplį tai mano gyvenimas turiu būti ramus turiu neišsiduoti esąs karys turiu būti švelnus ir dėmesingas viskam kas mano kelyje bet jei rytoj karas mano šarvai tviskės ir prisiminsiu budą sakius: jei sugebėjai ateiti į šį pasaulį mokėsi ir jį palikti
​                                                                                                                                                                                                                                                                          
Kęstutis Navakas

Greta Ambrazaitė „Trapūs daiktai: eilėraščiai“

Gimiau 1993 metais Vilniuje. Gyvenau rajone, kuris panašusį apleistą kosminę stotį. Mokiausi Karoliniškių gimnazijoje. Baigusi filologijos bakalauro studijas Vilniaus universitete, įstojau į literatūros antropologijos ir kultūros magistrantūrą. Kartais eilėraščius įkurdinu tarp garsų, virstančių kog levál muzika. Laikui bėgant nustojau rašyti dienoraštį, nors ir žinojau, kad nuo¬tykiai nesibaigia. Nedingsta ir vidinis refleksas atliepti keistesnius dirgiklius. Eilėraščių rašymą paprastai lemia tas pats įsišaknijęs po-reikis fiksuoti įspūdį, rinkti akimirkų nuorašus, neprarasti pastabu¬mo spalvingai tikrovei ir vaizduotės kūriniams, nugirsti poteksčių obertonus, ieškoti vardų savųjų plokščių tektonikai. Kartais laiką norisi tirštinti, jei ir neproporcingai, intuityviai, jei ir negrabiomis rankomis rėminant visa persmelkiantį trapumą. Stengiuosi prisijau¬kinti daiktų dūzgesį, kol nepatvarios būsenos stingsta inkliuzuose.

Kornelijus Platelis „Įtrūkusios mėnesienos: eilėraščiai“

„Jei debesis nekabo virš kalno, mėnesiena peršviečia ežero gelmes." Įtrūkusios mėnesienos gelmių neperšviečia. Net jei debesies nėra. Įtrūkis laužia šviesą atverdamas erdvę įvairioms regimybėms. Ar tai poezijos objektas? Turbūt. Kaip ir visa kita. Net pacituota koano frazė tesukuria regimybę, jeigu ji neatveria sąmonei pačios esaties. O ten poezija baigiasi ir įsivyrauja tyla. Vis dėlto kalbantysis visada būna šiapus tylos ir kalbą stabdančio suvokimo. Jis aistringai diskutuoja su pasaulio atspindžiu savo paties sąmonėje tartum su kažkuo tikrai taip esančiu, ir jeigu neišsiduoda to nesuvokiantis, galbūt galima jo klausytis, kaip klausomasi paukščių čiulbėjimo“. Kornelijus Platelis Tai dešimtasis Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureato Kornelijaus Platelioeilėraščių rinkinys. Autorius toliau plėtoja savo vaizduojamąją poetiką artistiškai kaitaliodamas kaukes ir kontekstus. Jo eilėraščiuose tarsi nėra lyrinio subjekto – tiesioginiai, tačiau dažniausiai nevienaprasmiai teiginiai būna persipynę su ironija ir humoru. Šio rinkinio eilėse poetas, kaip jau yra daręs anksčiau, nevengia slėptis po moters kauke, tarsi moteriško vaidmens atlikėjas Senovės Graikijoje, bandydamas per vaizdinius, dažniausiai erotinius, prasibrauti iki užsąmonės simbolių, užčiuopti situacijų kartojimosi priežastis bei prasmes. Jis nebando atsakyti į klausimą, ar mūsų sapnai bei regėjimai unikalūs, ir tarsi siūlo tai padaryti skaitytojui.
​ 

 Dalintis facebook
 Nusiųsti draugui
 Dalintis linkedin
 Dalintis google+
 Dalintis twitter
 Dalintis sms žinute
Jonavos rajono savivaldybės viešoji biblioteka, biudžetinė įstaiga
Adresas: Žeimių g. 9, LT-55158, Jonava Telefonas/faksas: (8 349) 53 160 El. paštas: biblioteka@jonava.rvb.lt Duomenys kaupiami ir saugomi Juridinių asmenų registre, kodas: 190313985
​Puslapio administratorius: info@jonbiblioteka.lt 


 DARBUOTOJAMS

 

© Jonavos rajono savivaldybės viešoji biblioteka
© PigiosSvetaines.lt