Rupi Kaur „pienas su medum“

tai kelionė išlikimas per poeziją tai kraujas prakaitas ašaros dvidešimt vienų metų tai mano širdis tavo rankose tai skausmas meilė skyrybos išgijimas rupi kaur Rupi Kaur (g. 1992) – Kanadoje augusi indų kilmės poetė, iliustratorė ir gyvų poezijos skaitymų autorė. Debiutinė Kaur poezijos knyga „pienas su medum" – tai jautriai ir atvirai apie meilę, praradimus, smurtą, seksualinį priekabiavimą ir moteriškumą pasakojantys poezijos ir prozos tekstai. Vos pasirodžiusi, knyga tapo tarptautiniu hitu, o aukščiausioje „New York Times" bestselerių sąrašo pozicijoje išsilaikė net 100 savaičių iš eilės. „pienas su medum" išverstas į daugiau nei 35 kalbas, o 2018 m. vasarą tapo 20-uoju Emmos Watson feministinio knygų klubo skaitomu kūriniu.

Catherine Isaac „Laimė po Dordonės riešutmedžiais“

Džesė jau dešimt metų viena augina jųdviejų̨ su Adamu sūnų̨ Viljamą. Jos buvusiajam visada labiau rūpėjo lengvabūdiškas gyvenimas ir siekis apleistą pilį Prancūzijoje paversti tobulu atostogų̨ kampeliu. Nors Džesė vis dar jaučia nuoskaudą dėl iširusių santykių, vis dėlto labiausiai jai rūpi trapus Viljamo ryšys su tėvu. Kad žūtbūt atkurtų sūnaus ir tėvo santykius, ji ryžtasi praleisti vasarą Adamo viešbutyje žaliuojančių Dordonės kalnų papėdėje.
Įsukusius į graikinių riešutmedžių ir vešlios lapijos apsuptą pilies teritoriją, Džesę ir Viljamą pasitinka ore tvyrantis citrinžolės aromatas. O rausvai auksinių besileidžiančios saulės spindulių apsuptas šeimyninis viešbutis atrodo tobuliausia vieta sugrąžinti Viljamui tėvo dėmesį. Bet greitai paaiškėja, kad Adamas dėl sūnaus neketina pernelyg aukoti savo planų. Visgi Džesė pasiryžusi duoti jam dar vieną šansą – parodyti, kiek laimės gali suteikti kartu su Viljamu praleistos akimirkos. Tuo labiau, kad tam, jos manymu, kasdien lieka vis mažiau laiko...

Samanta Young „Pavojingi žaidimai“

Pravažiavę Princų gatvę, dėl savivaldybės vykdomų tramvajaus bėgio tvarkymo darbų turėjome sukti aplinkkeliu, ir aš svarsčiau, ar pavyks ištrūkti iš taksi daugiau nepratarus jam nė žodžio. – Ar jūs drovi? – paklausė kostiumuotis sudaužydamas mano viltis į šipulius. Negalėjau susilaikyti. Jo klausimas privertė atsigręžti ir sutrikus nusišypsoti. – Atsiprašau? Vaikinas pakėlė galvą primerktomis akimis įdėmiai žiūrėdamas į mane iš viršaus. Atrodė kaip tingus tigras, kuris mane rijo akimis spręsdamas dilemą, ar esu jo vertas grobis. Suvirpėjau, kai jis pakartojo klausimą: – Ar jūs drovi? Ar aš drovi? Ne. Nedrovi. Tiesiog paprastai palaimingai abejinga. Man patiko būti tokiai. Tai suteikė saugumo. – Kodėl taip pamanėte? Juk tikrai neskleidžiau drovumo fluidų? Išsiviepiau nuo šios minties. Kostiumuotas vaikinas vėl patraukė pečiais. – Dauguma moterų pasinaudotų proga, jog yra įkalintos su manimi taksi: taukštų man visokias banalybes, bruktų į akis savo telefono numerį... ir kitus panašius dalykus. Jo akys nuslydo ties mano krūtine, bet netrukus jis ir vėl žiūrėjo man į veidą. Kraujas, srūvantis po mano skruostais, įkaito. Negalėjau prisiminti, kada paskutinį kartą kas nors sugebėjo mane sutrikdyti. Džoselina Batler slėpėsi nuo praeities metų metus, bet visos jos paslaptys netrukus išaiškės. Prieš ketverius metus Džoselina paliko tragišką savo praeitį Jungtinėse valstijose ir atvyko į Škotiją pradėti visko iš naujo. Jokių romantinių ryšių, jokių atviravimų ir įpareigojančių santykių. Jos naujas, vienišės, gyvenimas einasi puikiai, kol mergina nenusprendžia persikraustyti į naują butą Dublino gatvėje. Vykdama apžiūrėti naujosios vietos, Džosė taksi sutinka be galo patrauklų verslininką Breideną Karmaiklą. Vienas jo intensyvus žvilgsnis kaipmat užvirina visą kūną: pasprukti nuo minčių apie jį tiesiog nebeįmanoma. Breidenas – pasitikintis savimi, įpratęs gauti bet ką, ko tik užsigeidžia ir dabar jis geidžia Džosės. Matydamas, kad lengva nebus, Džoselinai pasiūlo sandėrį – susitikimus be įsipareigojimų. Tačiau jų romanui įgaunant pagreitį Džoselina supranta, kad Breidenui tai tik pradžia. Vaikinas nesitenkins paviršutiniškais pasimatymais. Jis nori pažinti merginą iki pat sielos gelmių, turėti ją visą.

B. Brett Finlay, Marie-Claire Arrieta „(Ne)valgyk nuo žemės! Kaip mikrobai padeda mūsų vaikams augti sveikiems“

Jeigu manote, kad nuolatos plaunamos rankos, išblizgintos namų pakampės ir sterilūs indai yra geriausia, ką galite pasiūlyti savo vaikui, ši knyga jūsų požiūrį apvers aukštyn kojomis.

​Dar niekada vaikai nebuvo auginami tokioje iššvarintoje, perdėtai higieniškoje ir maksimaliai dezinfekuotoje aplinkoje. To rezultatas – išderinta gerųjų bakterijų pusiausvyra, lemianti įvairiausius sveikatos sutrikimus: nuo nutukimo, diabeto, astmos iki alergijos ir net autizmo. Taip tvirtinantys knygos autoriai – mikrobiologijos ir imunologijos profesorius B. Brett Finlay bei pediatrė dr. Marie-Claire Arietta – remiasi ne tik savo ilgamete patirtimi, bet ir kolegų mokslininkų darbais bei tyrimais, įrodančiais, kad mažyliui būtina aplinkoje susidurti su įvairiais mikroorganizmais. Atsisakyti visų „antimikrobinių“ muilų, losjonų ir valiklių, kartais „pamiršti“ išplauti grindis, auginti šunį, kūdikį žindyti krūtimi, vengti nebūtino antibiotikų vartojimo ir tinkamai suderinti mitybą – tai tik keletas naudingų patarimų, kaip nuo pirmųjų dienų stiprinti vaikų atsparumą ligoms.

Goran Vojnović „Jugoslavija, mano tėvynė“

Kai Vladanas Borojevičius į „Google" įvedė tėvo, anuometinės Jugoslavijos liaudies armijos karininko, kaip manyta, žuvusio kare, vardą, prasiskleidė niūri šeimos paslaptis. Po septyniolikos metų grįžo 1991-ieji. Sūnus išvyksta ieškoti tėvo bandydamas suvokti, kodėl sugriuvo pasaulis, kuriame gyveno jo šeima. Romane tarp praeities ir nūdienos Balkanų vaizdų atskleidžiami žmonių, kuriems pavyko išvengti bombų, bet nepasisekė pabėgti nuo karo, likimai. Tai sudėtingi išblaškytų šeimos narių santykiai, meilės katastrofa, tiesos, tapatybės ir atsakymų į esminius klausimus paieškos po didžiausio karinio konflikto Europoje nuo Antrojo pasaulinio karo. „Žmonės prisimena, – baigęs pasakoti tarė Danilas, – tai didžiausias jų prakeiksmas." *** 

​„Petys į petį su uniforma stojome mes, kurie gynėm Jugoslaviją, ir anie, kurie ją griovė. Giedojome tą patį himną, ant kepurės nešiojome tą patį herbą. Bet tai, kas man buvo mano, jiems nebuvo jų. Štai... dabar galiu tai pasakyti... niekada niekur nebuvo daugiau nacionalistinių atmatų kaip komunistų partijoj. Jugoslavai pranyko per naktį, tarsi jų niekada ir nebuvo. Gal juos mirtinai išgąsdino Miloševičius ir jie išsilakstė po pasaulį arba virto kretinais, o mes ėjome gelbėti valstybės dėl tų avigalvių? Trisdešimt metų ruošiausi saugoti ją nuo vidaus ir išorės priešų, o paskui staiga nebeliko dėl ko, ir kokių velnių ją ginti? Velniop tą valstybę!.. Ir visus mus, kurie ja tikėjome... "

Sofia Lundberg „Raudona užrašų knygelė“

Gyvenimas – tai virtinė susitikimų. Kiekvienas jų unikalus kaip atskiras perlas vėrinyje. Mes susitinkame ir įsimylime, išsiskiriame ir susitaikome, dalijamės džiaugsmu ir skausmu, o kartais mūsų širdys dūžta į šipulius. Tačiau ką verta pasilikti iš neapčiuopiamai lakaus nugyventų metų smėlio? Šito savęs klausia senoji Dorė, rymodama viena savo bute Stokholme. Atsakymas slypi ypatingoje užrašų knygelėje, kurią tėvas jai padovanojo per dešimtąjį gimtadienį. Pageltusiuose puslapiuose Dorė suguldė visus ilgo ir audringo gyvenimo vardus: Madam Serafin, dailininkas Gesta, naivioji sesutė Agnesė, Alanas. Giminės, priešai, meilužiai – kiekvienas užima ypatingą vietą Dorės atmintyje, tačiau dauguma vardų išbraukti, nes beveik visi jau palikę šį pasaulį. Todėl vieną dieną Dorė ima rašyti savo gyvenimo istoriją. Kad supintų likimo pynę, kurioje dar liko netikėtų posūkių. Kad su kitais pasidalytų brangiausiu turtu – prisiminimais. Ir kad vėl atrastų prasmę kelionės, kurios pagrindinis tikslas – meilė. „Raudona užrašų knygelė" – jaudinantis pasakojimas apie draugystę, nuotykius, keliones, laimę, skausmą ir nepamirštamą didžiąją meilę. Jis aprėpia ištisą vienos moters gyvenimą ir nuveda skaitytoją į prabėgusius, tačiau įstabius Dorės jaunystės laikus Paryžiuje, Niujorke ir Stokholme.

Amanda Quick „Kompanionė“

Artūrui Lankasteriui, Sent Merino grafui, reikia moters. Dėl itin praktinių sumetimų: jis nori, kad sumani ir daili būtybė keletą savaičių aukštuomenės akyse atliktų jo sužadėtinės vaidmenį. Mat grafas turi įvykdyti svarbią užduotį, o trokštančių ištekėti panelių dėmesys trukdytų. Paprasčiausia išeitis – nusisamdyti kompanionę. Neturtingą gerai išauklėtą merginą, kuri su dėkingumu priimtų tokį darbo pasiūlymą... Netikėtai susidūręs su panele Eleonora Lodž grafas patiki, jog problema išspręsta. Paprasti drabužiai ir kukli išvaizda negali paslėpti dailaus sudėjimo ir spindinčių akių. O ir jai dėl painių gyvenimo aplinkybių ir slaptos svajonės išmėginti aktorinius gebėjimus pasiūlymas pasirodo itin patrauklus. Tačiau Sent Merino grafas akivaizdžiai kažką slepia, o niūriuose jo rūmuose Lietaus gatvėje dedasi keisti dalykai. Eleonora netrukus sužino, kad nuotykis žada būti gerokai pavojingesnis, nei iš pradžių atrodė. O Artūras Lankasteris įsitikina: vietoje drovios ir nuolaidžios kompanionės jis gavo ne tik partnerę žudiko paieškoms, bet ir tikrą pokylių karalienę, kuri aukštyn kojomis apverčia jo praktišką požiūrį į širdies reikalus.

Kati Hiekkapelto „Kolibris“

Ana Feketė – Jugoslavijos vengrė, dar vaikystėje su šeima priverstinai atsikrausčiusi į Suomiją, kai 1992 m. gimtinėje kilo karas. Laikui bėgant jauna moteris įsiliejo į suomių gretas, išmoko kalbą ir įsidarbino policijoje, tačiau dažnai viduje vis tiek pasijunta vieniša ir svetima. Šie jausmai sustiprėja, kai jai į partnerius paskiriamas vidutinio amžiaus Eskas, kuris atvirai demonstruoja rasistines pažiūras. Vos pradėjus dirbti, Anai ir Eskui pavedama ištirti žmogžudystę, sukrėtusią visą šalį. Auka – bėgimo trasoje medžiokliniu šautuvu nužudyta mergina. Jos sportinio kostiumo kišenėje randamas pakabutis, vaizduojantis actekų dievą, kurio vardas susijęs su kolibriu. Artimieji neturi nė menkiausio supratimo, kaip jis ten atsidūrė. Netrukus įvykdoma dar viena identiška žmogžudystė. Ženklai rodo, kad nusikaltimai – serijinio žudiko darbas. Ar policijai pavyks sugauti Kolibrį, kol šis nenusitaikė į naują auką?

Henrikas Gudavičius, Algimantas ir Mindaugas Černiauskai „Klaidžioja kažkas prie Krūčiaus: laiškai iš kaimo“

Gamtininko ir publicisto Henriko Gudavičiaus 2013–2016 metais rašyti dienoraščiai – tai gamtos artumoje gyvenančio žmogaus laiškai, kupini kasdienybės grožio, lėto buvimo džiaugsmo ir išminties. Gamta ir jos nuolatinio virsmo stebėjimas knygoje tampa pagrindine pasakojimo ašimi. Tačiau ne ką mažiau svarbūs ir susitikimai su senaisiais Dzūkijos gyventojais bei jų istorijos, atsikartojantys žemės darbai, kultūrinės įžvalgos, ieškojimai ir atradimai mažame žemės lopinėlyje prie Krūčiaus upelio. Knygos pasakojimą iliustruoja ir pratęsia brolių Černiauskų fotografijos, tampančios žmogaus ir gamtos vienovės liudininkėmis. 
 
***
Kai nutolsta visi svarbūs keliai, gyvenvietės ir miestai, kai esi vienas prie upelio gana keistu vardu, gali pajausti pasaulio vienovę. Esi vienas, bet lyg ir ne vienas. Pabuvai su žmonėmis, bandei suprasti jų gyvenimus, tai pabūk ir su medžiais, su akmenimis, šaltiniais. Pabandyk suvokti, kas buvo prieš šimtą, prieš tūkstantį metų. Tu negali šito prisiminti, o šaltiniai ir akmenys gali, nes jie ilgiau gyvena... Kai šitaip pagalvoji, tai supranti, kad ir paukščio giesmė kalba ne tiktai apie dabartinį, bet ir apie buvusį pasaulį... ***
Skaitytojo rankose – nauja gamtininko ir publicisto Henriko Gudavičiaus knyga – 2013–2016 metais rašyti dienoraščiai iš atokaus Dzūkijos vienkiemio. Knyga skirta įvairaus amžiaus žmonėms ir kiekvienam, veikiausiai, kalbės skirtingai. Jaunimui šie dienoraščiai – tai galimybė atkreipti dėmesį į nuostabią Lietuvos gamtą ir amžiną Saulės ratą, išskirtinę žmogaus, gyvenančio gamtos apsuptyje, kasdienybę. Vyresniuosius neabejotinai patrauks subtiliai ir giliai aprašytas žmogaus ir gamtos tarpusavio ryšys, savęs supratimo kelias, lietuvybės šaknų tyrinėjimas, subtilus įsižiūrėjimas, įsiklausymas į gamtos reiškinius, kaimo žmonių gyvenimus, mūsų istoriją bei kultūrą.

Indrė Vakarė „Niekada nesakyk niekada“

Kartais nekenčiame, bet apsimetame, kad mylime... O dar blogiau, kai mylime, bet apsimetame, kad nekenčiame... Elenos jausmai – kaip tik tokie. Ji nekenčia Luko, nes paliko jos seserį Barborą, nors iš tiesų... slapta jį myli. Lukas taip pat neabejingas Elenai, tačiau žaidimas turi tęstis – jis elgiasi su mergina atšiauriai... Ir kai geras Luko bičiulis Jonas pasiperša Elenai, Lukas nepasipriešina, o Elena atsako „taip“ – tikėdamasi, jog greičiau pamirš tą, kurį myli... Tačiau Jonas, suviliodamas Eleną, visada turėjo slaptų kėslų, o likimas Elenai ir Lukui ruošia dar ne vieną išbandymą... Pasinerkite į romantiškus gyvenimiškos istorijos vingius naujame lietuviškų bestselerių „Vienos nakties nuotykis“, „Juodvilkio dvaras“, „Nebijok“ ir „Geriausias draugas“ autorės Indrės Vakarės romane „Niekada nesakyk niekada“. Ar tikra meilė iš tiesų ištveria visus išbandymus – net ir žmones, su kuriais ją išduodame?

Rolandas Parafinavičius „Fotografas. Kaip vienas kadras iš praeities gali supainioti daugelio likimus“

Fotografas Aleksas Pietinis išgyvena ne pačius geriausius laikus: užsakymų nėra, pinigų – taip pat, o širdis vis dar kraujuoja po mylimos Medos išdavystės. Laimei, paguodą, šilto maisto ir net nakvynę galima rasti Fotografijos namuose tarp spalvingų asmenybių, dievinančių fotografiją ir fotografus. Saugi užuovėja ypač praverčia paaiškėjus, kad jaunystėje Alekso Pietinio nuspaustas nepadorus kadras kelia rimtą grėsmę perspektyvios politikos žvaigždės reputacijai. Užverda tikra košė, į ją prieskonių dar paberia pažintis su aistringa gražuole. Gaudynės ir slėpynės Aleksą Pietinį blaško nuo Šiaulių iki Amsterdamo ir atokių Skandinavijos užkampių, galiausiai praregėjusį grąžina ten, kur viskas ir prasidėjo. Debiutiniame Rolando Parafinavičiaus romane susipina įtemptas detektyvas ir aistringa meilės istorija, draugystė ir veidmainystė, ne vienas žinomas fotografas čia ras savo bruožų ir dar kartą pasijuoks iš tik uždarame rate iki šiol pasakotų istorijų.

Seth Stephens-Davidowitz „Visi meluoja, bet internetas žino, kas esame iš tikrųjų“

Intriguojantis, nušviečiantis ir šmaikštus požiūris į neaprėpiamą informacijos kiekį, kuris staiga tapo prieinamas mums uždavus tinkamus klausimus. Baigiantis eilinei dvidešimt pirmojo amžiaus pradžios dienai internete naršanti žmonija paliks aštuonis trilijonus gigabaitų duomenų. Šitas stulbinamas informacijos kiekis gali atskleisti apie mus – mūsų baimes, troškimus, elgesį, sąmoningus ir nesąmoningus sprendimus – daugiau, nei įsivaizduojame, nuo buitiškiausių iki giliausių žinių apie žmonių psichiką, kurių dar prieš dvidešimt metų neįsivaizdavome. Kiek vyrų iš tikro yra gėjai? Ar reklama turi poveikį? 
Ką kalbėti per pirmą pasimatymą, jeigu nori antro? Ar žiniasklaida šališka? Kas sukčiauja mokėdamas mokesčius? Ar filmų smurto scenos skatina smurto gatvėse protrūkius? Ar svarbu, kokią mokyklą baigs vaikas? Ar galima apgauti vertybinių popierių biržą? Kaip išpopuliarėja kokia nors istorija? Kodėl blogai drausti abortus? Tai tik keli provokuojami klausimai, į kuriuos atsakydami galime smarkiai suklysti. Viešoji nuomonė smarkiai prasilenkia su faktais, įrodo Sethas Stephens-Davidowitzius, pasitelkęs Didžiuosius duomenis, kuriais operuoja Google, feisbukas, Wikipedia, pornosvetainės ir kitos galingos internetinės platformos. Aiškindamasis šiuos klausimus autorius pateikia tikrąjį vaizdą, padedantį geriau suprasti save ir savo gyvenimą. Remdamasis studijomis ir eksperimentais kaip iš tikro mąstome ir gyvename, jis įrodo, kad pasaulis iš tiesų yra laboratorija. Pateikdamas gausybę tiek keistai skambančių, tiek nerimą keliančių išvadų aiškinasi Didžiųjų duomenų – skaitmeninio tiesos serumo – galią ir potencialą, atskleisdamas į kraują įaugusį šališkumą, mūsų kultūrą galinčią pakeisti informaciją ir klausimus, kuriuos bijome užduoti, nors jie svarbiausi mūsų emocinei ir fizinei sveikatai. Didieji duomenys yra tikros žinios apie tai, ką žmonės linkę meluoti apklausose, pavyzdžiui, apie seksą, incestą, homofobiją ar rasizmą. Antra, jie suteikia galimybę beveik nemokamai atlikti milžiniškos aprėpties kontroliuojamus eksperimentus, kurie šiaip jau yra labai brangūs, ir atskleisti ne tik koreliacinius, bet ir priežastinius ryšius. Trečia, milžiniškas informacijos kiekis leidžia „priartinti", t. y. atskirai patyrinėti, konkrečias žmonių grupes, kas anksčiau buvo neįmanoma. Ir pagaliau – duoda naujo tipo duomenų.

Lisa Kleypas „Mano vardas Libertė“

Libertė Džouns kupina svajonių ir siekių, jie nuves ją toli nuo Velkamo Teksase... Žinoma, jeigu jai pavyks neleisti širdžiai vadovauti protui. Hardžiui Ketisui Libertė – uždraustas vaisius. Vaikinas turi didelių ambicijų, trokšta išvykti iš Velkamo, Libertė Džouns tik apsunkintų padėtį, o jam to mažiausiai reikia. Tačiau kažkokia galinga jėga traukia juodu vieną prie kito, ir ta pavojinga trauka stipresnė už juos abu. Hardis pasirenka išvykti. Likusi viena su maža sesute ant rankų Libertė sutinka multimilijonierių verslo magnatą Čerčilį Trevisą. Tarp jos ir senstelėjusio turtuolio užsimezga ryšys. Kai kam atrodo, kad jis jai – saldusis tėtušis. Tačiau jų santykiai sudėtingesni, nei žmonės mano. Šiam ryšiui nuožmiai priešinasi ir Geidžas, Čerčilio sūnus. Du vyrai. Ir viena moteris. Nuo to, ką Libertė pasirinks, priklauso, bus ji išaukštinta ar sužlugdyta. Jūs įdėmiai seksite kiekvieną jos žingsnį. O šios meilės istorijos niekada nepamiršite.

Eithne Shortall „Meilė ore“

„Meilė ore“ – tai smagus šiuolaikiškas romanas, puikiai atskleidžiantis meilės santykių sudėtingumą skubančiame pasaulyje ir praveriantis dažnai romantiškai įsivaizduojamo oro uosto ir jo darbuotojų gyvenimo užkulisius. Vis dar neatsigavusi po sunkaus išsiskyrimo Kora atsisakė minties, kad dar kada nors ras tikrą meilę. O kad neprailgtų nuobodokas darbas prie Heathrow oro uosto registracijos stalo, ji imasi Kupidono vaidmens – poruoja skrendančius vienišius. Pasitelkusi ne tik savo nuojautą, bet ir internetą bei žavingą skrydžio palydovę Nensę, 27–ąją eilę paverčia savo meilės laboratorija. Du nieko neįtariantys keleiviai staiga atsiduria šalia savo išsvajotosios antrosios pusės… arba ne. Kora teisinasi, kad tai tik dėl smagumo, bet kol ji bando įžiebti meilės kibirkštis padangėse, meilė, kurios pati atsisakė, nusileidžia tiesiog jai prieš nosį.

Haruki Murakami „Aklas gluosnis, mieganti moteris“

Grįždamas iš apsilankymo pas mamą, mįslingomis aplinkybėmis pradingsta vyriškis... Meilužiai pabėga nuo savo sutuoktinių į Graikiją, tačiau pamažu vieną jų užvaldo keistos mintys... Teatrologijos studentui išminties suteikia dovanų gautas jonvabalis... Jauna moteris susižavi Ledo žmogumi ir leidžiasi į nuotykį... Midzuki Odzava-Ando sunerimusi – jai iš atminties sprūsta nuosavas vardas... Su niekuo kitu nesupainiojamas H. Murakami savo visame pasaulyje pasklidusiai gerbėjų armijai dovanoja neįtikėtiną dvidešimt keturių apsakymų rinkinį „Aklas gluosnis, mieganti moteris". Siurrealistiškuose ir tuo pačiu žemiškai paprastuose apsakymuose naujai sužiba autoriaus meistriškumas perteikti žmogaus patirtis tokia forma, kuri skaitytoją nuolat stebina, verčia susimąstyti ir neleidžia atsitraukti. Čia veikia animuoti varnai, beždžionė–nusikaltėlė, ledo žmogus bei kiti keisčiausi personažai, iš tiesų atspindintys žmones ir jų slapčiausius troškimus. Kad ir kur būtų H. Murakamio herojai – atsitiktinai susitiktų Italijoje, romantiškai nuo visų pabėgtų į Graikiją, atostogautų Havajuose ar būtų įsisukę į kasdienę rutiną – jų patirtys neeilinės, perpintos neaprėpiamu skausmu, seksualumu, drastiškomis atskirtimis ar... jonvabalio švytėjimu.

Tan Twan Eng „Vakaro Miglų sodas“

1951-ieji, Malaja. Nutraukusi teisininkės karjerą, Jun Ling Teo atvyksta į džiunglių supamą arbatos plantaciją Šiaurės Malajoje. Ji ieško Jugirio, vienintelio japoniškojo sodo visoje Malajoje, ir šio sodo šeimininko mįslingojo Aritomo, buvusio Japonijos imperatoriaus sodininko. Patyrusi japonų karo belaisvių stovyklos košmarą, Jun Ling neapkenčia japonų, tačiau svajoja sukurti japoniškąjį sodą nelaisvėje žuvusios sesers atminimui – imtis šio užsakymo bando įkalbėti Aritomo. Šis nesileidžia įtikinamas, bet sutinka priimti Jun Ling mokine iki lietų sezono. Vėliau ji galėsianti sukurti sodą pati. Bėga laikas, ir Jun Ling neapykantą skriaudėjams išstumia susižavėjimas mokytoju bei jo menu. Aplink siaučia partizaninis karas su komunistais, o Vakaro Miglų sodas pilnas savų paslapčių. Kas gi yra Aritomo ir kodėl jis turėjo bėgti iš Japonijos? Kas jį sieja su Jun Ling bičiuliu Magnusu Pretorijumi, kuris, regis, vis išvengia komunistų antpuolių? Ką byloja generolo Jamašitos aukso legenda – ar joje esama tiesos? Kur slypi atsakymas į visą gyvenimą Jun Ling kankinantį klausimą? O gal pati tamsiausia paslaptis – tikroji Jun Ling išsigelbėjimo iš karo gniaužtų istorija?

Anthony McCarten „Tamsiausia valanda“

Didžiosios Britanijos ministrą pirmininką Winstoną Churchillį paprastai įsivaizduojame kaip ekscentrišką, savimi pasitikintį ir tvirtą politiką, niekada neabejojusį, kad Anglija sustabdys nacistinės Vokietijos invaziją. Daugumoje istorinių knygų tvirtinama, jog būtent taip ir buvo. Tačiau Anthony'is McCartenas mano kitaip. Remdamasis dienoraščiais, oficialiomis kalbomis, interviu, ataskaitomis ir amžininkų liudijimais, jis piešia visai kitokį Churchillio portretą: atskleidžia jame žmogų, kankinamą abejonių, gedintį dėl civilių žūčių per Diunkerko evakuaciją ir – tegu vos akimirką – pagalvojusį, kad galbūt vienintelis būdas apginti Angliją – sudaryti sandėrį su Hitleriu. Ši knyga nėra dar viena sausa biografija, sulipdyta tik iš faktų ir skaičių. Joje atkuriamos pirmosios dvidešimt penkios Winstono Churchillio dienos ministro pirmininko poste, persunktos įtampos ir nerimo. Jam už nugaros stovėjo skeptiškas karalius ir ne ką draugiškesnė jį iškėlusi partija, o į veidą kvėpavo nuožmus, vieną po kitos Europos šalis klupdantis nacistinis režimas. Įtaigiai parodomas spaudimas, kurį patyrė žmogus, tamsiausią valandą stojęs prie valstybės vairo ir prisiėmęs milžinišką atsakomybę vesti tautą per karą į pergalę. Galite tai vadinti Churchillio legendos interpretacija, tačiau ji neabejotinai pakeis jūsų požiūrį į vieną ryškiausių XX amžiaus istorijos asmenybių.

Chloé Esposito „Klasta Sicilijoje“

Betė visuomet buvo auksinė mergaitė palikdavusi savo identišką dvynę Alvę šešėlyje. Ji turi viską: pinigų, karštą vyrą, mielą kūdikėlį ir greitą automobilį. Kai Betė pakviečia seserį savaitei paviešėti karščiu ir prabanga alsuojančioje Sicilijos viloje, Alvė sutinka. Tai, kad Alvė negali pakęsti dvynės sesers, dar nereiškia, kad negali pasimėgauti jos dekadentiško gyvenimo būdo kąsneliu. Tačiau Betė turi ir kitą planą: vieną vakarą ji įtikina seserį susikeisti vaidmenimis, kad galėtų trumpam pasprukti nuo vyro. Tačiau šis jos planas Betei baigiasi blogai. Labai blogai. Alvė tiki, kad gavo šansą pradėti viską nuo pradžių ir pakeisti gyvenimą. Tačiau netrukus paaiškėja, kad sesers kasdienybė nebuvo tokia graži kaip atrodė iš pirmo žvilgsnio. Ką Betė slėpė nuo vyro? Ir kodėl pasikvietė seserį Sicilijon? Alvė sužino apie Betės ryšius su Italijos mafija, meilužius, samdomus žudikus ir korumpuotą kunigą, o šie po truputį ima perprasti Alvės žaidimą... Turėjusi būti linksma vidurvasario savaitė Sicilijoje Alvei tampa ekstremaliu viso gyvenimo išbandymu.



 Dalintis facebook
 Nusiųsti draugui
 Dalintis linkedin
 Dalintis google+
 Dalintis twitter
 Dalintis sms žinute
Jonavos rajono savivaldybės viešoji biblioteka, biudžetinė įstaiga
Adresas: Žeimių g. 9, LT-55158, Jonava Telefonas/faksas: (8 349) 53 160 El. paštas: biblioteka@jonava.rvb.lt Duomenys kaupiami ir saugomi Juridinių asmenų registre, kodas: 190313985
​Puslapio administratorius: info@jonbiblioteka.lt 


 DARBUOTOJAMS

 

© Jonavos rajono savivaldybės viešoji biblioteka
© PigiosSvetaines.lt