TAUTOS SŪNUS
Lietuviškos spaudos knygnešys, Jonavos valsčiaus šaukių būrio steigėjas, būrio vadas ir garbės pirmininkas, „Šaulių žvaigždės“ ir Gedimino IV laipsnio ordino kavalierius – Justinas Vareikis (1872–1956)
Justinas Vareikis, Šaulių žvaigždės ordino kavalierius, 1931 m.
Justinas Vareikis, Jurgio, gimė 1872 m. gruodžio 18 d. Jonavos valsčiuje, Salenykų kaime (Salininkai, Saleninkai, Salenykai – skirtinguose istoriniuose šaltiniuose rašoma nevienodai. Tekste pavartotas prieškario Lietuvoje naudotas kaimo pavadinimas Salenykai). Pakrikštytas buvo Jonavos Romos katalikų bažnyčioje 1872 m. gruodžio 26 d.
Tėvai – Jurgis Vareikis ir Cecilija Judėnaitė, jų santuoka užregistruota Skarulių parapijos Šv. Onos bažnyčioje 1871 m. lapkričio 21 d. Santuokos liudytojai – Simanas Mockus ir Anelė Autukytė. Tėvas J. Vareikis mirė anksti, kai Justinas dar buvo paauglys. Motina Cecilija 1884 m. ištekėjo už Kazio Strelčiūno. Našlė C. Strelčiūnienė mirė 1921 m. kovo 1 d. Skaruliuose.
1902 m. J. Vareikis vedė Adomo ir Marijos Grinių dukrą, trečios eilės pusseserę Antaniną Griniūtę, 20 metų amžiaus iš Salenykų kaimo. Įteisinti santuoką bažnyčioje buvo reikalingas vyskupo sutikimas dėl giminystės ryšio su būsima žmona. Jis buvo gautas 1902 m. vasario 5 d. (raštas Nr. 330).
Santuokos užsakų registre J. Vareikio amžius pajaunintas penkeriais metais. Jis buvo beveik 10 metų vyresnis už savo žmoną.
1920 m. Skarulių parapijos surašymo duomenimis, Vareikių šeimą, gyvenančią Salenykų kaime, sudarė Vareikis Justinas, 49 m. amžiaus šeimininkas, Vareikienė Antanina, 40 m. amžiaus žmona, taip pat vaikai: Jadvyga – 15 m. amžiaus duktė, Stasys – 6 m. sūnus, Vincenta – 5 m. duktė, Salomėja – 3 m. duktė. Gausi šeima vertė J. Vareikį imtis įvairių darbų, juolab kad iš prastos žemės buvo mažai naudos.
Nepriklausomybės kovų karys apie 1920 m. Nuotrauka iš „Trimitas“ Nr. 51-52, 1935 m.
Santakų pradžios mokykla Salenykų kaime. Nuotraukos autoriaus, 2017 m.
Knygnešys
Lietuviškos spaudos draudimo metais Justinas Vareikis, taurus Lietuvos nepriklausomybės šalininkas ir gynėjas, savo gyvenimą sutapatino su ano meto svarbiausiais Lietuvos nepriklausomybės įtvirtinimo įvykiais. Patriotiniu pradžiamoksliu buvo uždraustos lietuviškos spaudos knygų gabenimas Lietuvon, į Jonavos kraštą. Po 1863–1864 m. lietuvių sukilimo prieš carinės Rusijos priespaudą buvo uždrausta lietuviška spauda. Šiam draudimui pasipriešinimą organizavo bažnyčios atstovai. Vyskupas Motiejus Valančius įkūrė knygnešių organizaciją, o parapijų klebonai, prigimtiniai lietuviai, išlaikę tautiškumo dvasią, tarp parapijiečių platino lietuviškas maldaknyges. Rytų Prūsijoje buvo išspausdinta daugybė ne tik religinio turinio, bet ir pasaulietiškų knygų, laikraščių. Vietos šviesuomenė – Jeronimas Ralys, kun. Stanislovas Šliogeris ir kt. prašė drąsaus, energingo sielininko Justino Vareikio, plukdžiusio sielius iš ūksmingų Anykščių krašto miškų Šventosios upe, Nerimi, Nemunu iki Tilžės, grįžtant pargabenti lietuviškų knygų iš Karaliaučiaus krašto ar kitų slaptų vietų. Carinės Rusijos „ochrankos“ persekiojamas, ne kartą įkliuvęs ir nukentėjęs, šis knygnešys tęsė darbą iki pat lietuviškos spaudos panaikinimo 1904 m. Kupini nuotykių keliai gabenant knygas į Lietuvą, jį išmokė būti ir atsargų, ir drąsų.
Didžiausias mano noras, kad visi lietuviai būtų apsišvietę. Aš žinau, koks didelis vargas nemokant rašyti. Žmonių apšvietai paaukočiau viską. [Trimitas, 1935 m. Nr. 51–52]
Nebylus lietuvių pasipriešinimas spaudos draudimui vyko net 40 metų. Knygnešių veikla yra unikalus reiškinys, neturintis pasaulyje analogų. Ne veltui 2004 metais UNESCO knygnešystę įvertino kaip unikalią pasipriešinimo akciją.
Jonavos valsčiaus šaulių būrio pradininkas
1919 m. įvykiai Lietuvoje radikaliai pakeitė Salenykų kaimo gyvenimą. Iš ramaus užkampio jis virto pafrontės kaimu, lankomu įvairaus plauko ginkluotų grupių. Vienu metu lenkai buvo užėmę Upninkus ir siautėjo visame Neries dešiniajame krante lig pat Šventosios. Salenykų, Vareikių kaimų vyrai ėmė burtis į savisaugos būrius. Ginklais padėjo tuometinė Kauno valdžia.
1919 m. neokupuotos Lietuvos dalies šaulių registracija vyko centralizuotai Kaune, registras buvo pradėtas skaičiumi 10000. Registracijos numeris atitiko šaulio liudijimo numerį. Galima konstatuoti, kad Jonavos valsčiaus šauliai buvo tarp pirmųjų 400 Lietuvos šaulių.
1919 m. gruodžio 19 d. pirmieji Jonavos būrio šauliai registravosi kariškiems šautuvams gauti jau turėdami šaulio liudijimus:
Salenykų šaulių būrys apie 1930 m. Centre – būrio vadas J. Vareikis. Nuotrauka Gintaro Kubiliūno.
Salenykų ir (5) Jonavos būrių šauliai prie Jonavos šaulių kryžiaus, švenčiant Lietuvos Šaulių sąjungos dvidešimtmetį 1939 metais. Pirmoje eilėje iš kairės: Juozas Vareikis, Ignas Stepšys, Justinas Vareikis, Izaokas-Beras Mechanikas, Balys Vaškevičius, nežinomas, nežinomas, Karolis Vareikis. Gale stovi (37) Jonavos šaulių kuopos vadas, ats. j. ltnt. Alfonsas Šerkšnys ir mokytojas Balys Garmus. Nuotrauka Aušros Šopienės.
Jonavos kuopos šauliai, labdaros Vilniaus krašto lietuviams rinkėjai apie 1933 metus. Iš kairės: 1-a mokyt. E. Dambrauskaitė, 5-as S. Šarauskas, 6-as P. Grinius, 7-as P. Mockus, 8-as (centre) – J. Vareikis, 9-as K. Vareikis, 10-a V. Vareikytė, 11-as B. Vaškevičius, 12-a G. Vareikytė. Nuotrauka Aušros Šopienės.
Bigenis Rapolas Jonavos valsčius, Laukogalių k. Šaulio liudijimas Nr. 10323
Januškevičius Stasys, Jaugeliškių k., Nr. 10325
Mockus Ignacas, Bazilionių k., Nr. 10320
Mockus Vladas, Bazilionių k., Nr. 10322 Vareikis Justinas, Salenykų k., Nr. 10321 Vareikis Simanas, Salenykų k., Nr. 10324
[Lietuvos centrinis valstybės archyvas, f. 561, ap. 2, b. 4176]
Kaip prisimena Salenykų kaimo senbuvis Bronius Grinius, kaime niekada netrūko tik žuvies – visi vyrai buvo žvejai. Pats J. Vareikis mažai težiūrėjo savo ūkį, nes buvo užsiėmęs šaulių darbais Jonavoje ir Salenykuose. Užteko jam ir drąsos, ir užsispyrimo, reiklumo sau bei kitiems.
J. Vareikio namai buvo ant Neries kranto toje vietoje, kur dabar stovi Moročkų namas. Antrame namo gale veikė vietos Šaulių būrio štabas. Čia visada buvo daug žmonių. Justino žmonos brolis Vincas Grinius, Adomo, gyveno netoliese, turėjo 10 ha žemės ir dar miško. Mirus žmonai jis pats susirgo ir mirė. Liko našlaičiai vaikai: Vincas, Pranas, Stasė. Netrukus sudegė ir namas, kuriame jie gyveno. J. ir A. Vareikiai, turėdami savo keturis vaikus, prisiėmė globoti ir giminaičio atžalas. Gyveno vargingai. Bronius Grinius prisimena, kad ir jo tėvas Jurgis Grinius, Jurgio, padėdavęs Vinco Griniaus šeimai. Dar gyvas būdamas, Vincas buvo pasiruošęs daug miško medžiagos namo statybai. Tos medžiagos pakako J. Vareikiui perstatyti savo namus ir naujam namui, skirtam Vinco Griniaus vaikams. Vaikai įsikūrė naujoje vietoje ir gyveno viename namo gale, o kitame, J. Vareikiui sutikus, įsikūrė valstybinė Santakų pradinė mokykla. Namas stovi lig šiolei, net iškaba, pergyvenusi karus, liko ta pati.
Be tiesioginių Jonavos šaulių būrio pareigų J. Vareikis buvo aktyvus valsčiaus savivaldos gyvenime. 1924 m. buvo išrinktas į Jonavos valsčiaus tarybą, o 1927 m. tapo Lietuvos Tautininkų sąjungos Jonavos skyriaus nariu.
Jonavos valsčiaus savivaldybės taryba ir seniūnijų seniūnai 1935 m. J. Vareikis trečioje eilėje pirmas iš dešinės. Centre valsčiaus viršaitis Antanas Davalga. Nuotrauka Lietuvos centrinio valstybės archyvo.
Kai J. Vareikis baigė savo kadenciją Jonavos šaulių būryje ir sugrįžo į Salenykų kaimą 1930 m., buvo paskirtas (42) Salenykų būrio vadu ir šias pareigas ėjo iki 1933 m. pabaigos. Už nuopelnus Lietuvos valstybei jam buvo paskirtas 6 ha žemės sklypas iš Paulinkavos dvaro, netoliese Salenykų kaimo, Vanagiškių kaimo link. Einant tiesiai per mišką, bus koks penketas kilometrų. Daug ir sunkiai dirbdamas J. Vareikis pradėjo kurtis naujoje vietoje. Buvo pastatytas didelis klojimas ir tvartas, o viename klojimo gale įrengtas gyvenamasis būstas. Aplinkiniai stebėjosi jo darbštumu, kuriantis naujajame Paulinkavos ūkyje. Dar ir šiandien matoma buvus didelių užmojų turėti pavyzdinę sodybą: pasodinta ilga liepų alėja ir užveistas didelis sodas. Dėl begalinio darbštumo visose srityse J. Vareikis pelnė šaulių pagarbą. Atsidėkodami jį rėmė finansiškai.
1924 m. lapkričio 13 d. Nr. 4
pašt. Jonava
Lietuvos Šaulių Sąjungos Centrui
Kadangi mūsų apylinkėje mūsų būrio vadas Justinas Vareikis yra pasidarbavęs gaudyme visokių šnipų, kurių sulig jo pranešimu yra sugavęs ir pristatęs Lietuvos valdžiai net apie 100 ir už tai net yra materialiai labai nukentėjęs nuo lenkų legionų ir kadangi minėtasis darbštusis šaulys turi daug smulkios šeimynos, o žemės tik 5 dešimtines ir norint jį darbštume dar labiau pastūmėti, šiuo aš kreipiuosi į Tamstas paskirti Jonavos Būrio Vadui Justinui Vareikiui nuolatinę mėnesinę pinigais pašalpą.
Jonavos 2 kl. pradedam. mokykl. mokyt-ved. ir Jon. Šaulių būrio sekretor. B. Garmus
XVII-to Skyriaus Šaulių Vadui
Pranešu, kad ant Tamstos rašto 206 Nr. C. V. prezidiumas nutarė šauliui Vareikiui mokėti nuo š. m. sausio mėn. 1 d. partizano mėnesinę algą 50 litų sumoje ir Tamstos raštas su nutarimu – ištrauka perduoti Veikiamajai Daliai žiniai.
Pastaba. Prezidiumo nutarimas Nr. 54 iš 24-11-23 m. Bendrosios Dalies Viršininkas
[Lietuvos centrinis valstybės archyvas, f. 561, ap. 2, b. 1923] Viską prapuldė naujoji valdžia
Sovietams okupavus Lietuvą, J. Vareikis atsidūrė sąrašuose tų, kurie turėjo būti pirmiausia ištremti iš Lietuvos. Kurį laiką slapstėsi. 1941 m. birželio 14 d. buvo užtiktas namuose, tačiau jam ir sūnui pavyko pabėgti, tačiau sunkiai serganti žmona palikta vykdomojo komiteto priežiūrai, o dukterys – Jadvyga ir Salomėja – suimtos ir ištremtos.
Išrašas iš Justino Vareikio tremties bylos [Lietuvos ypatingasis archyvas, f. V-5, ap. 1, b. 37215/5]
Vareikis J. J. tarnavo carinėje kariuomenėje iki 1905 m. 1919–1921 metais buvo Lietuvos kariuomenės savanoris, dalyvavo kovose su bolševikais…
Nuo 1919 iki 1940 m. buvo Lietuvos kontrrevoliucinės šaulių organizacijos nariu. Toje organizacijoje vadovavo Jonavos valsčiaus šaulių būriui. Už aktyvią veiklą šaulių organizacijoje buvo apdovanotas Gedimino IV laipsnio ordinu, Lietuvos nepriklausomybės 10-mečio medaliu. Paskutiniu metu buvo išrinktas Lietuvos šaulių sąjungos garbės nariu ir apdovanotas Šaulių žvaigždės ordinu.
[Lietuvos ypatingasis archyvas, f. V-5, ap. 1, b. 37215/5]
J. Vareikio abi dukros ištekėjo už kitataučių ir liko gyventi Rusijoje. Sūnus Stasys buvo suimtas 1945 m. sausio 20 d. ir nuteistas. Po lagerio 1948 m. grįžo į Salenykų kaimą praradęs sveikatą. Mirė 1951 m., palaidotas Skarulių kapinėse.
Po Antrojo pasaulinio karo, sovietams įsitvirtinus Lietuvoje, J. Vareikiui teko vengti viešumos. Tik dėl laimingų atsitiktinumų jam pavyko išvengti represijų, o gal ir todėl, kad anuometinis apylinkės pirmininkas buvo partizanų suimtas ir dingo, o jo sudaryti tremiamųjų sąrašai buvo sunaikinti. 1954 m. sudegė J. Vareikio namas Salenykuose. Liepsnos pasiglemžė ir žmonos Antaninos gyvybę. Žemę ir trobesius Paulinkavos dvaro žemėje nacionalizavo ir atidavė besikuriančiam kolūkiui. Jau būdamas garbingo amžiaus į kolūkį nestojo, o persikėlė gyventi pas brolį Karolį į Lokenėlių kaimą, paskui į Skarulių kaimą pas dukterį Vincentą Staskonienę. Ten mirė 1956 m. Palaidotas Skarulių kapinėse, Vareikių šeimos kape. Apie iškilaus kraštiečio mirtį neliudijo bažnyčios mirčių registro knygos...
Atmintis gyva
2022 m. kovo 16 d. Jonavos rajono savivaldybės viešoji biblioteka organizavo pėsčiųjų žygį, pavadintą „Justino Vareikio keliu“, skirtą paminėti 150-ąsias knygnešio gimimo metines.
Aplankytas J. Vareikio kapas Skarulių kaimo kapinėse, Šv. Onos bažnyčia. Žygio dalyviams kilo mintis savanoriškai prižiūrėti gerbiamo ir iškilaus kraštiečio, Lietuvos patrioto J. Vareikio kapą, kuris tą gražią pavasario dieną atrodė nykiai.
Grįžus iš žygio prasidėjo idėjos realizavimas – su vienintele kapą prižiūrinčia giminaite, J. Vareikio anūke Alvyra Ranciene, pasirašytas susitarimas dėl Vareikių šeimos kapo priežiūros.
Pradžioje talkino M. Sangavičius ir jo darbuotojai – atstatė griūvantį paminklą, vėliau bendromis pastangomis su J. Vareikio anūke buvo sutvarkyta kapavietė.
Yra sakoma, kad padaryk pusę darbo, tai ir kiti padės. 2022 m. rugsėjo 29 d. Jonavos rajono savivaldybė skyrė lėšų naujam paminklui pastatyti.
Justino Vareikio ir jo šeimos kapas šiandien (nuotrauka teksto autoriaus, 2022-11-16)
Šiandien galime pasidžiaugti, kad neišnyko, neišėjo nebūtin šio iškilaus kraštiečio atminimo ženklas Skarulių žemėje. Tai padėkos ženklas žmogui, kad esame laisvi, gyvename demokratinėje šalyje. Ir kai karas visai šalia, neišvengiamai galvojame, kad blogis plinta kaip virusas. Pasipriešinimo blogiui jėgų teikia istoriją kuriantys žmonės.
Teksto autorius Vytautas Venckūnas